Adventinė popietė „Verpstuko slėpiniai“ Mielagėnų bibliotekoje

Renginio metu

Gruodžio 12 d. Mielagėnų bibliotekoje vyko popietė „Verpstuko slėpiniai“.
Verpimo ratelį esame mačiusios ir mynusios beveik kiekviena, o kas tas verpstukas? Gal net muziejuose nepatebime šio neįmantraus įrankio.

Vikipedijoje aiškinama taip: Verpstukas – verpimo įrankis. Tai apvalus medinis kotelis siūlams vynioti su ant galo užmautu 2–5 cm skersmens smagračiu. Verpstukų smagračiai gaminti iš molio, gintaro, akmens, rago, kartais iš metalo.
Naudoti verpstukai daugiausia senovėje – nuo neolito iki atsirandant verpimo rateliui (XV–XIX a.). Lietuvoje verpstukai atsiranda sulyg virvelinės keramikos kultūros atėjimu (III tūkstm. pr. m. e. pab. – II tūkstm. pr. m. e.). Daugiausia verpstukų smagračiai aptinkami I–II tūkstm. pr. moterų kapuose.
Štai tokį senovės laikus menantį įrankį, ir ne vieną, o visą rinkinį (tam, kad visos galėtume išbandyti), atsivežė popietės viešnia Monika Šimonėlė. Ji žino verpstuko istoriją, net ir magiškas savybes, iš įvairių gyvūnų vilnos verpia plonyčius siūlus. Čia pat, prieš susirinkusiųjų akis, tarsi atgijo dabar beveik pamirštama, o kadaise buvusi būtina kiekvienos moters gyvenimo, būties dalis –apsirengti, aprengti šeimą. Koks tai ilgas procesas – nuo gyvūno surinktų, paruoštų vilnų iki siūlo, iki drabužio. Ir kokia tokio daikto vertė...
Monika Šimonėlė, miestietė, gyvenenti kaime, gamtoje, išvien su gamta. Miestietė su meniška siela ir tvirtomis, daug darbų mokančiomis rankomis. Apie ją jau ne kartą rašyta spaudoje, tie straipsniai ir paskatino iš arčiau pamatyti tą moterį. Ir parodyti kitiems. Gal kam nors, kam atrodo, kad kaime nuobodu, kad nėra darbų, galima imti pavyzdį iš Monikos...
Rima Misiūnienė
Mielagėnų filialo vyresnioji bibliotekininkė