O mūsų tiek nedaug belikę Lietuvoj, širdy

Renginio metu

Šie, 2019-ieji metai, paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengta popietė „Emigrantų laiškai Lietuvai“.

Temą pristatė ir renginį, Danijoje gyvenančios Lygaudės Bulava „Esė Lietuvai“, pradėjo bibliotekininkė Laima Andrijauskienė. Padėkojusi mokytojoms Zitai Cijūnelienei, Irenai Cicėnienei, Mildai Raslanienei, Agotai Ramutei Rimšelienei ir kitoms už nuoširdų bendradarbiavimą Laima pasiūlė pasiklausyti Romo Dambrausko įrašo „Kur, tu?“ Televizijos ekrane dundėjo traukinys...
Išmaniųjų technologijų dėka, o jų biblioteka nestokoja, visi susirinkusieji stebėjo mūsų kraštiečių įamžintus vaizdus, klausėsi pasakojimų apie tas šalis, kuriose jie įsikūrę nuolatos gyventi. Parodytas Ignalinos kabelinės televizijos parengtas reportažas apie Simoną Minns, gyvenančią Niujorke. Dažnas ignalinietis ją atsimena, kaip puikią dainų atlikėją, kanklininkę, sugebančią ir suspėjančią visur – ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Tai Simona Smirnova. Mergina iš ekrano papasakojo apie savo gyvenimą užsienyje ir svajones gyventi tarp dviejų miestų – Vilniaus ir Niujorko, kuriame Simona iš mažos šalies įsikomponavo milžiniškoje erdvėje. Simona dažnai grįžta Ignalinon, kur gyvena jos mama. Paklausę atlikėjos Simonos kompaktinio disko įrašą, „keliavome“ prie kitos emigrantės.
Apie Dainorą Anu ir jos gyvenimą užsienyje pasakojo jos mama Regina Jeremejeva. Renginyje dalyvavo ir Dainoros seneliai Zofija ir Franciškus Kristanavičiai. Dainora, tėvų palaiminta, į užsienį išvažiavo pilna optimizmo, tačiau į nežinią. Mergina darbo nebijojo. Ieškodama savęs dirbo fabrike, darbo biržoje, ėmėsi bet kokios veiklos ir intensyviai mokėsi anglų kalbos, išbandė piešimą ant veido ir kitką. Anglijoje Dainora sukūrė šeimą, turi nuosavą namą. Tačiau ją persekiojo mintis sugrįžti į Lietuvą, nes, anot Dainoros, jai Anglijoje labai trūksta mėlynakių ežerų, grybų, uogų ir juodos duonos skonio. Tačiau devyni metai pakeitė Dainoros norą grįžti savo šalin. Dabar jos karjera nusitęsė iki teisingumo ministerijos. Ji gavo Anglijos pilietybę ir išpildė jos mamos Reginos svajonę, pamatyti ir įsiamžinti su Londone esančiomis vaškinėmis skulptūromis. Regina be jokios abejonės savo dukrai nuvežė brangią dovaną – juodos duonos. Viešėdama Anglijoje Regina pastebėjo anglų netvarkingumą, tačiau visa tai užgožia jų plačios šypsenas ir didelis noras dėl menkniekio atsiprašyti. Lietuvoje to pasiilgstame, čia dauguma žmonių niūrūs, susierzinę, pikti. Regina apgailestauja, kad pas mus neįvyko referendumas dėl pilietybės.
Danguolę Petkelytę – vienuolę, gimusią 1970 metais, apibūdino mokytoja Agota Ramutė Rimšelienė. Degančiu žiburėliu pavadino Danguolę ir pasidžiaugė, kad tas žiburėlis neužgeso ir Italijoje. Saulėtoje šalyje mergina tapo vargonininke. Džiaugdamasi savo pašaukimu Danguolė Petkelytė tarnauja Dievui ir žmonėms. Laiške dėkoja visiems Ignalinos parapijos kunigams ir Ignalinos Kolpingo šeimai.
Irena Cicėnienė perskaitė Galios Gucal laišką Lietuvai, kuriame parašyta „Svajoju vaiką žiemą atvežti į Lietuvą, nes ji niekada nematė sniego“. Apie savo auklėtinę Galią Gucal kalbėjo trumpai drūtai. Ji gyveno Prancūzijoje, vėliau Anglijoje. Londone dirba advokatų kontoroje. Turi keturių metų dukrytę. Yra Anglijos ir Prancūzijos pilietė. Mintimis svajoja grįžti tėviškėn, tačiau Lietuvos pilietybės gauti neturi galimybės.
Abudu tėvai, gyvenantys Ignalinoje, apie savo sūnų Algį Brukštų pasakojo tąkart vienas kitą papildydami. Pradžioje jų sūnus dirbo Bostone statybininku, vėliau draugas pakvietė įsidarbinti elektriku, dabar Algis dirba draudime. Algio žmona yra iš Kauno. Jiedu gyvena gerai, o kiek uždirba tėvams nesako, nes amerikiečiai to nesureikšmina – jie veikiau šypsenas dalina nei aimanuoja. Algis tėvams padovanojo kelionę į Floridą. Apie tai, ką ten Brukštų šeima pamatė ir patyrė aprašyti nebeįmanoma. Lietuviams įsiminė floridiečių lėta elgsena. Jie niekada nekeiksnoja vieni kitų. „Amerika yra Amerika“, – sakė Algio tėvai, baigdami savo pasakojimą ir įspūdžius iš už Atlanto.
Justina Raslanaitė kažkada savo tėvams pasakė, jog niekada nevažiuos gyventi užsienin. Tačiau niekada nesakyk, niekada, teigė jos mama Milda ir papasakojo apie savo dukrą. Ištekėjo už meksikiečio ir tapo meilės emigrantė. Jau visą dešimtį metų gyvena Amerikoje, o tėviškėn buvo atvykusi tik vieną kartelį. Gyvena ir dirba Justina gražiame kurortiniame mieste, restorane. Jame ir gyvena. Tai štai, iš kurortinės Ignalinos Justina išvyko į kurortinę Amerikos vietovę ir puikiai jaučiasi. Mildos nuomone, jeigu negali smarkiai įtakoti vaikų, tai bent netrukdyk jiems elgtis pagal jųjų norą.
Na, o pasakodama apie savo dukrą Audronę ir save, kažkada emigravusią į užsienį, dramatiška Audronės mama Lolita Reifonaitė nuoširdžiai atviravo. Važiavo mama su dukra užsienin iš skurdo, bet ir ten pinigais nelyja. Vienintelis Lolitos turtas – dukra, dabar gyvena Anglijoje ir turėdama diplomą, dirba juodą darbą. Šio darbo – gaudyti vištas Anglijoje pas privatininką, koptelėjo ir Lolita, o ir grįžusi gimton Lietuvon, diplomuota moteris, sunkiai pragyvena. Ji įsitikinusi, kad dėl to kaltas jos atvirumas ir nepakantumas melui, apgaulei, pataikavimui. Kad nebūtų liūdna dukrai be mamos, Lolita Audronei kuria ir siunčia užsienin eilėraščius, kurie bent kruopelyte sušvelnina emigrantės dalią. Laišką parašė ir Aleksandra, kuri emigracijoje praleido keturiolika metų. Daugiau tenai ji niekada nebegrįš.
Ir pabaigai, parinktas linksmas kūrinėlis apie emigrantus, kurį atliko Mino ir šokėjų grupė. Tada visi renginio dalyviai suprato, kad laiko jūra per srauni, bet perbristi ją įmanoma. Papildę savo žinias ir išgirdę emigrantų pasakojimus, gerai nusiteikę, patenkinti sugrįžome namo. Tokių renginių reikia.
Elena Mudėnaitė
Nuotraukos autorės