Literatūrinė-istorinė popietė „Čia mano namai“

Renginio metu

Gegužės 29 dieną Vidiškių biblioteka pakvietė į literarūrinę-istorinę popietę „Čia mano namai – čia mano Gimtinė“. Renginio svečias istorinių dokumentų tyrinėtojas Romutis Matkevičius-Matusa.

Į renginį atskubėjo Vidiškių gimnazijos mokiniai su mokytoja Vitalija Medzevičiene, vietos gyventojai ir svečiai. Bibliotekininkė Dalė Švilpienė renginį pradėjo tverečietės Nijolės Labuckaitės-Bielinienės posmeliu, skirtu Vidiškėms:
Vidur miško Varnys –
Žalias lizdas žuvims...
Ką pasėsi slėny –
Niekas nebeatims...
Dvarui bus akmenų,
Lopšiui medžio liemens...
Vidiškės po šalnų
Naujai dienai gyvens...
Daug laiko archyvuose praleidęs istorikas Romutis Matkevičius, remdamasis istoriniais šaltiniais, teigė, kad praeitis – tai mūsų visų istorija. Jis pasakojo apie Vidiškių dvaro gyvenimą istorijos vingiuose, apie aplinkinius kaimus, jų žmones, gyvenimo papročius. Trumpai apžvelgdamas beveik kiekvieno kaimelio istoriją, istorikas kalbėjo, kad Rimšėnų kaimo kapinaitėse, yra išlikę šešių dvarininkų Kaminskių kapai, tačiau neišliko koplyčia. Šie paminklai yra labai svarbūs istoriškai. Jis akcentavo, kad Ignalinos miesto istorija išaugo iš Vidiškių dvaro, kurį XIX a. valdė Kaminskiai. Ignoto Kaminskio valdymo metu nuo geležinkelio statybos prasidėjo Ignalinos miesto istorija.1807 m. dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, kuris tais pačiais metais pastatė naują koplyčią, o dvarą pavadino „Pšijazn“ (lenk. „draugiškumas“). Šiuo vardu jis buvo vadinamas net iki 1939 metų. 1827 m. dvarą įsigijo Jonas Kaminskis, vėliau Vidiškes iš jo paveldėjo Ignotas Kaminskis. Tai buvo klestėjimo laikotarpis. Dvare buvo devyniolika ūkinių ir gyvenamų pastatų: vienaaukščiai mediniai klasicistinio stiliaus bruožų turintys dvaro rūmai, šeši dvaro darbininkų gyvenamieji namai, malūnas, pirtis, daržinė, penki tvartai, kluonas, kalvė, svirnas, ledainė. Dvarui priklausė Antakmenė, Ažušilė, Budriai, Navikai, Petriškė, Strigailiškis ir daugelis kitų kaimų. Būtent dvaro žemėse ir ėmė kurtis Ignalina. Dvarininko Ignoto mažybiniu vardu buvo pavadintas vienas palivarkas. Ignalinėlio (Ignalino) palivarkas 1840–1844 m. pradedamas minėti Palūšės parapijos metrikų knygose ir pirmą kartą paminėtas 1840 m. rugsėjo 1 d. Palivarke buvo viena tarnyba ir čia gyveno viena šeima. Po 1840 m. P. Kiseliovo iždinių dvarų reformos, privačiuose dvaruose įvedami privalomi inventoriai. Toks Vidiškių (Pšyjaznės) dvaro inventorius buvo sudarytas 1846 m. gruodžio 18 d. Vidiškių (Pšyjaznės) dvarui priklausė jau 2 palivarkai: Jonapolio ir Ignalino. Ignalino palivarkui tais metais priklausė dalis Strigailiškio kaimo bei Budriai. 1851 metai vasario mėnesį Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl geležinkelio linijos Sankt-Peterburgas-Varšuva tiesimo. Taip prasideda dabartinės Ignalinos įkūrimo istorija. 1857 m. šio geležinkelio projektas buvo patvirtintas ir jame numatyta kas dvidešimt varstų įrengti geležinkelio stotis. Viena iš jų stotis Ignalinoje. 1862 metais geležinkelis pradėjo veikti. 1860-61 m. Vilniaus gubernijoje buvo atlikti žemių geodeziniai matavimai, o po penkerių metų atliktas dvarų, palivarkų ir gyvenviečių surašymas.
2018 metais Ignalinos rajono savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų premija už nuopelnus krašto kultūrai, atiteko skirta istorijos tyrinėtojui, publicistui Romučiui Matkevičiui. Premijos laureatas daugelį metų neatlygintinai, už savo privačias lėšas archyvuose renka informaciją apie Ignalinos krašto istoriją, fiksuoja išnykusius vietovardžius, nuolat publikuoja surinktą informaciją laikraštyje „Mūsų Ignalina“. Išspausdinta daugiau kaip 80 istorinio ciklo rašinių. R. Matkevičius yra kelių istorinių leidinių „Ažvinčių kraštas. Tolumos ir artumos“, „Jau versmė išdžiūvo“ ir kt. bendraautoris. Šiuo metu išleista didelės apimties „Naujojo Daugėliškio parapijos kronika“, o rudeniop turėtų pasirodyti knyga, apie visus kaimus, esančius Ignalinos rajone.
Renginio metu savo dainas ,,Graži Tėvyne mano“ ir ,,Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“ atliko senjorų klubas „Verpetas“ (vadovė L. Malikėnienė), o susirikusieji noriai bendravo su knygos autoriumi ir laukė jo autografo.