Lapkričio 9 d. Mielagėnų bibliotekoje vyko Salomėjos Nėries 115-osioms gimimo metinėms skirta popietė „Tylus kuždėjimas beskausmis / Rudens lapelių skinamų“. Į renginį susirinko aplinkinių kaimų gyventojai. Eilėraščius skaitė Albina Veličkienė, Teresė Kužulienė, Mindaugas Milinavičius, Valė Švarcienė, o „Senelės pasaką“ sekėme visi kartu. Dainavo kolektyvas „Dainoriai“, kurio repertuare ir Salomėjos Nėries eilėmis sukurtos dainos. Apie poetės gyvenimo ir kūrybos kelią jautriai kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Ona Bučelienė.
Daugeliui susirinkusiųjų poetės Salomėjos Nėries eilės primena vaikystę, jaunystę. Kai į draugių albumėlius įrašyti būdavo ieškoma gražiausių žodžių, ne vienas posmas būdavo „pasiskolinamas“ iš S. Nėries poezijos rinkinių. Čia pat, renginio metu, teko išgirsti, kaip eilėraščiai, virtę dainomis, praplečiami, prikuriamas vienas kitas posmas. Taikliai pastebėta literatūros kritikės R. Tūtlytės knygos „Salomėja Nėris. Lauk manęs“ įvadiniame straipsnyje: „S. Nėries eilėraščius sklandu ir malonu deklamuoti, – jų ritmas sutampa su atodūsiu, kvėpavimu, trumpa fraze, lengva melodija. Jos eilės skamba kaip daina, – žodis prisišaukia žodį, garsas garsą“. S. Nėries eilės populiarios, dainuojamos iki šiol ir jaunimo ir vyresnių, skambėjo jos nepamirštamųjų maestro Vytauto Kernagio ir Stasio Povilaičio repertuaruose.
Tačiau Salomėjos Nėries kūryba labiau žavisi vyresnioji karta. Iš jaunimo, gal nelabai belankiusio literatūros pamokas, tenka išgirsti klausimų –„Ar S. Nėries kūryba dar tebedėstoma mokyklose? Ar jos knygų dar neišmetė, neuždraudė?“ Literatūros žurnale „Metai“ (2019, Nr. 10, 188 psl.) straipsnyje apie poetę rašoma: „Vis dar verda diskusijos: ar verta prisiminti kūrybą dėl jos politinės veiklos. Kūryba tarsi sukišama į politinių realijų maišą. Mes niekaip nepajėgiame išsiaiškinti ir sudėti taškų – geniali poetė, eilėraščiai žmonių pamėgti, deklamuojami, dainuojami. O jos bolševikinė veikla – tai biografija, istorijos pervartos, sumaištis… Mes maža tauta, bet vis dar esame gan pikti, kategoriški. Negyvenę tomis sąlygomis, ar turime teisę smerkti tada gyvenusius? Bet turime teisę žinoti tiesą“.
Keletas asmenų, pamatę S. Nėriai skirto renginio skelbimą Facebook`e, savo komentaruose išsakė labai kategorišką nuomonę poetės atžvilgiu, šliūkštelėjo gerą kaltinimų dozę. Kaltintojai tie save vadina istorikais, bet literatūros jie nestudijavę. Po to virtualaus ginčo kilo mintis sužinoti literatūrologo nuomonę. Kreipiausi į Vilniaus Universiteto lietuvių literatūros dėstytoją, kritiką, mokyklinių literatūros vadovėlių autorių, žurnalo „Metai“ redaktorių Regimantą Tamošaitį. Savo nuomonę jis išdėstė laišku, kuriuo, jam leidus, dalinuosi su laikraščio skaitytojais.
Rima Misiūnienė,
Ignalinos rajono viešosios bibliotekos Mielagėnų filialo vyresn. bibliotekininkė
