Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai. Bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną.

Vis dėlto tokia šventė, kokia dabar švenčiama balandžio pirmąją, atsirado 1582 metais Prancūzijoje. Būtent tais metais buvo įvestas Grigaliaus kalendorius. Iki to laiko Naujųjų metų šventimas prasidėdavo kovo 25 dieną ir trukdavo aštuonias dienas iki balandžio pirmosios.

Reformavus kalendorių Naujųjų metų diena buvo perkelta į sausio 1-ąją. Kadangi tais laikais žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, nemažai žmonių apie kalendoriaus pakeitimus sužinojo tik po kelerių metų, ir toliau Naujuosius Metus šventė balandžio 1-ąją. Tokius žmones „žinantieji“ praminė balandžio kvailiais. Toks pašiepimas laikui bėgant virto tradicija balandžio pirmąją krėsti pokštus ir juokauti.

Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ir Lietuvoje. Seniau „melagio diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neapgausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sugalvoti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apgauti savo draugą ar giminaitį. Balandžio 1-ąją galima meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulaukti jokių priekaištų. Be to, tai užtikrina sėkmę visiems ateinantiems metams.

Tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Airija, Didžioji Britanija, Australija ir PAR melų juokai geriausi iki 12 val., nes vėliau, tuos, kurie ir toliau meluoja, vadina balandžio kvailiais.