Pasakojimas apie šešiolikmetę Iris. Mergaitei iš turtingos šeimos lyg ir viskas sekasi – ji gerai mokosi, lanko mėgstamus baleto užsiėmimus, bet į gyvenimą žiūri skeptiškai, net abejingai. Ji tartum apsipratusi su tėvų tarpusavio nesutarimais ir nemeile. Bet uždaro būdo mergaitei vis sunkiau prisiversti iš ryto susiruošti į mokyklą, ji ima praleidinėti pamokas. Patekusi pas atsainią psichologę, visai nusivilia, užsisklendžia ir net įpranta žalotis. Netikėtai Iris randa seną tėčio fotoaparatą ir susidomi kitokiu pasauliu – ramesniu, paprastesniu, nespalvotu. Pasikeičia jos požiūris į tai, kas vyksta šalia. Fiksuodama aplinką mažomis dalelėmis, Iris ima suprasti, kad pasaulis nėra ir negali būti tobulas