„Daug žinosi, ilgai gyvensi”, – taip manė Lapinas ir pragyveno ilgą, nuotykių kupiną gyvenimą. Bet jis truputį klydo. Anksčiau ar vėliau pasensta ir jauni, gudrūs, stiprūs lapinai. Lapinas pradėjo tai šį, tai tą pamiršti. Kartą jis nerado kelio į namus, kitąkart išėjo į medžioklę ir pamiršo medžioti, o vieną dieną pamiršo, kad jis – lapinas. Žąsys ir avys ėmė tyčiotis iš jo, tada jis supyko ir norėjo jas suėsti, bet ir tai tuojau pamiršo – ir palinkėjo visoms labos dienos. Galiausiai jį rado jaunieji lapiukai, parsivedė namo ir užgydė jam žaizdas. Tik proto jau nebepagydė, nes protą Lapinas pametė, ir niekas nežinojo kur.