Sugrįžimų į gimtinę būna įvairių. Kaip ir priežasčių, kurios priverčia palikti gimtą kraštą. Nuo 2005 metų pavasario Varšuvoje gyvenanti Nina Paškovska save vis dar laiko Ignalinos ir Švenčionių krašto dukra, mat čia prabėgo gražiausi jos gyvenimo metai – vaikystė ir jaunystė. Čia ir jos šventa žemė su tėvų, protėvių kapais.
Į susitikimą su mūsų krašto dukra atėjo nemažas būrys ignaliniečių – ją kadais artimai pažinojusių ir susipažinti panorėjusių. Bet net pirmiesiems buvo kiek netikėtas Ninos gyvenimo posūkis kūrybos link. Gal dėl šios priežasties dar žavesnis ir įsimintinesnis.
Daugiau nei penkiasdešimt tapybos darbų į Ignaliną atvežusią menininkę gražiai pristatė su ja iš Varšuvos atvykęs žurnalistas, publicistas, rašytojas Adamas Ciochas. Aktualias socialines temas nagrinėjantis Adamas sakė, kad jam nepaprastai įdomi Ninos Paškovskos kūryba ir žavi jos asmenybė. Mat Nina, užaugusi daugiakultūrinėje terpėje, išmoko pažinti žmogų įvairiais aspektais, sutarti su visais, pasiimdama iš kiekvienos kultūros gerąsias savybes. Už tai, anot Adamo, verta padėkoti ją išauginusiam Ignalinos, Švenčionių kraštui, nes mokėjimas sutarti su aplinka ir kitomis tautomis šiandien itin aktualus ir vertingas. „Tai – patys geriausi vaistai nuo nacionalizmo“, – teigė Lenkijoje labai populiarus straipsnių, knygų autorius.
Nina, tarsi suvokusi, kad jos bus klausiama, kodėl ji savo darbus pristato Ignalinoje, atsakė nedvejodama: „Todėl, kad čia – mano šaknys, Kuo toliau nuvažiuoju nuo Ignalinos, tuo labiau tai suprantu“.
Gimusi Ignalinoje, chemijos mokytojos ir Ignalinos geležinkelio stoties viršininko šeimoje, tapyti Nina pradėjo dar ikimokykliniais metais(šio meno ją mokė senelis Aleksandras Paškovskis, itin mėgęs tapybą), bet su daile susieti gyvenimo tada negalvojo. Vilniaus universitete studijavo pedagogiką, vaikų psichologiją. Kurį laiką dirbo Vilniuje pagal specialybę, vėliau ėmėsi, jos žodžiais tariant, „eksporto-importo“, o pasiligojus Varšuvoje gyvenančiai tetai, išvyko j Lenkiją. Ten ir užsiliko. Ir dabar ten jos namai, nauji draugai, realizuoti pomėgiai, tarp kurių gal net jai pačiai netikėtai į pirmąsias gretas atsistojo tapyba.
Ninos Paškovskos kūrybą ypač paveikė pažintis su prof. Janu Reška, kuris padėjo menininkei ne tik tobulėti, bet ir atrasti savo kūrybos kryptį. Šiuo metu Nina yra Lenkų tapytojų draugijos narė, studijuoja dailę pas menininką iš Belgijos. Ignalinai ji pateikia tarsi savo darbų ataskaitą.
Tarp Ninos darbų yra ir plačiajai visuomenei labai suprantamų „paveiksliukų“ – gamtos vaizdai, kaimo trobos, miestų gatvelės su joms būdinga šiluma ir pablukusiomis spalvomis, gėlės. Bet savo paveikslų pristatymą Nina pradėjo kalba apie praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje populiarų stimpanko žanrą, į kurį ji pati pasinėrė stačia galva, nes, gelbėdamasi nuo realybės, atrado sau alternatyvų pasaulį. „Mene mane domina tai, ko realiame gyvenime nėra“, – taip paaiškino savo pasirinkimą Nina.
Stimpankas (angl. steampunk) apibrėžiamas kaip vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos versijoje. Stimpankas dažniausiai rodo ignoruojantį ir pesimistinį požiūrį į žmogaus gyvenimą. Kartu su tuo dažnai naudojami parodijos ir komedijos motyvai, išjuokiantys godumą, tuštybę, ištvirkimą ir socialinį visuomenės susiskaldymą, atskirtį. Stimpankas yra ypač populiarus žanras ir stilius, kurio apraiškų galima rasti įvairiose masinės kultūros sferose: literatūroje, komiksuose, vaizduojamąjąme mene, dizaine, kine, animacijoje, fotografijoje, mados industrijoje, kompiuteriniuose žaidimuose, muzikoje ir dar daug kur kitur.
Šiais laikais stimpankas, kaip modernaus meno stilius, pagrįstai laikomas visaverčiu pasaulio kultūros žanru ir stiliumi, kuris turi milijonus aktyvių gerbėjų įvairiose pasaulio šalyse ir kampeliuose. Tam tikra prasme (pagal pavadinimo vertimą) – chuliganiškas, kiek iššaukiantis, gal net kai kam galįs pasirodyti blogas, bet būtent tuo atkreipiantis dėmesį ir žavintis. Tai – maginė fantastika.
Ninos siurrealistiniame pasaulyje plauko fantastinės žuvys, jame daug katinų. Ir žuvis, ir katinus Nina prisipažino labai vertinanti: vis dar turi svajonę pažvejoti, o savojo katino ji nepaliko, net persikeldama gyventi iš Vilniaus į Varšuvą.
Tapybos darbuose katinai pilni jiems būdingos paslapties, nors kai kur tos paslaptys drastiškai atskleidžiamos: matom katiną, pasisotinusį žuvimis, nustebintą jam neregėtų „gėlių“, keistų žuvų.
Ninos žuvys skraido virš miesto, byra kaip ašaros, gyvos pakyla iš konservų dėžutės, „pražysta“ kaip gėlės, pamerktos į vazas. Jos kaip mechaniniai laikrodžiai ar garo mašinos skrodžia erdvę, atstoja bures. Tarsi dėlionėje „sukuria“ žmogaus portretą… Iš esmės – priverčia suktis kiekvieno, į tuos paveikslus žiūrinčio, smegenų pusrutulius. Tai paveikslai, ne vien žavintys spalvų, atspalvių niuansais, išpildymu, bet dar labiau stebinantys autorės minties polėkiu ir pagirtini bei vertintini už žiūrovo kvietimą dialogui.
Šiltai menininkė kalbėjo ir apie Ignaliną, Vilnių. Kad tai nebuvo vien mandagus kalbėjimas sugrįžimo į gimtinę proga, pademonstravo jos tapyti Ignalinos peizažai, Vilniaus gatvelės. Yra, žinoma, tarp darbų ir Varšuvos gatvė. Toji, kur dabar Ninos namai.
Ninos Paškovskos darbai ne kartą eksponuoti Varšuvos meno galerijose. Daugelis jos kūrinių jau atsidūrė privačiose kolekcijose Lenkijoje ir kitose užsienio šalyse, nors menininkė sakė sunkiai atsisveikinanti su savo kūriniais. Vieną darbą (mūsų visų džiaugsmui) Nina padovanojo Ignalinos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai. (Dovanų bibliotekai – savo knygų lenkų kalba – paliko ir Adamas Ciochas.)
Ninos, kaip kraštietės, kaip menininkės, išsaugotu ryšiu su gimtine ir spalvingu sugrįžimu džiaugėsi Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Lina Gladkauskienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė.
O vėliau pabiro gražūs pokalbiai su klasės draugais, mokytoja Birute Skudutiene, buvusiais pažįstamais, mezgėsi ir naujos pažintys.
Ninos Paškovskos tapybos darbų paroda „Atgaivintos drobės“ Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje lauks susidomėjusių iki rugpjūčio 12 dienos, tad – paskubėkite apsilankyti ir pasigrožėti menininkės vaizdinių pasauliu.
Vida Gasparavičienė