Šiaurės šalių literatūros savaitė kasmet sukviečia tiek vaikus, tiek suaugusius į skaitymo renginius. Tą savaitę skaitytojai gali geriau susipažinti su Šiaurės šalių rašytojais, jų knygomis. Bibliotekoje lapkričio 15 d. vyko literatūrinis vakaras su rašytoja Gintare Adomaityte. Rašytoja pristatė siūlomą skaityti Sali Salminen knygą „Katryna“. „Tai knyga apie stiprią, išdidžią moterį“, – kalbėdama apie knygą, sakė rašytoja. Katryna – atvykėlė. Į Alandų salas ją, patikėjusią mylimojo žodžiais, atvedė meilė. Pasirodo, tai buvo tik melas, kuriuo gal net jis pats tikėjo. Tačiau Katryna yra užsispyrusi, pasiryžusi kovoti su kiekviena neganda, ir kovoja…
Šių metų šiaurės literatūros savaitės tema – svajonės ir ilgesys. Per literatūrą, knygų skaitymą skaitytojai gali nuklysti į svajones, nes šis laikmetis yra paženklintas didelių atstumų ir užvertų sienų. Todėl svajonės ir ilgesys vienija daugelį.
Popietėje G. Adomaitytė taip pat pristatė 6 Šiaurės šalių autorius Akselį Miuntę, Selmą Lagerliof, Astridą Lindgren, Tuvę Janson, Ulfą Starką ir Katariną Mazeti. Kiekvienas autorius yra kitoks, turintis savyje ir savo kūriniuose šarmo. Kalbėdama apie A. Miuntę rašytoja išskyrė jo knygą „Knyga apie San Mikelę“, kuri užklupus pandemijai vėl buvo prisiminta ir iš naujo atrasta. Pats rašytojas A. Miuntė buvo gydytojas, o knygoje atsiskleidžia jo prisiminimai.
Kita rašytoja apie kurią kalbėjo G. Adomaitytė, tai Selma Lagerliof – žymi švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė. Rašytojai pasiūlė parašyti geografijos vadovėlį, taigi 1906 metai buvo išleista knyga „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Rašytoja pavertė Nilsą nykštuku, keliaujančiu po visą Švediją. Čia taip pat Gintarė atrado sąsajų su S. Salminen knyga – tai tas pats ilgesys, nes Nilsą kelionės pabaigoje prislėgė liūdesys, taip pat obelys ir obelų sodas, kuris yra kaip simbolis knygoje „Katryna“ ir obelų sodas pačios rašytojos S. Lagerliof sodyboje.
Kaip gi Šiaurės šalių literatūra be garsios Astridos Lindgren. A. Lindgren II-jo pasaulinio karo metais dirbo žvalgyboje – skaitė laiškus ir visam laikui nusivylė pasauliu, nes tie laiškai jai kėlė didžiulį graudulį, liūdesį ir didžiulę dramą ir jai nieko kito nebeliko, kaip parašyti knygą apie Pepę Ilgakojinę.
Kita rašytoja, augusi labai bohemiškoje šeimoje Suomijoje, tai Tuvė Janson. Ji supykusi ant brolio nupiešė begemotuką, kuris sugriovė visą Šiauriečių mitologioją, apvertė ją aukštyn kojom. Tai – tai troliai mumiai. Nors jai buvo sakoma, kad troliai ne tokie, bet ji kritikų paklausė ar jie matę Trolį? Tokių neatsirado. Troliai, tai žmonės, kurie turi prototipus. Šiauriečiai, netgi žaidžia vaidmenų žaidimus, pasitelkę trolius. Čia taip pat G. Adomaitytė atrado sąsajų su knyga „Katryna“ – rašytojos Tuvės Janson mylimasis Atoso Wirtaneno, tapęs Snusmumriko (arba Snafkino) prototipu. Tuvė Janson rašė ir suaugusiems, susidomėjusiems G. Adomaitytė rekomendavo perskaityti „Vasaros knygą“ – apie gražų močiutės ir anūkės bendravimą.
Kalbėdama apie du paskutinius rašytojus, Gintarė Adomaitytė pabrėžė, kad jie lankėsi Lietuvoje. Tai rašytojas Ulfas Starkas ir Katarina Mazeti. U. Starkas rašo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kaip pasakojo G. Adomaitytė parašęs savo pirmąją poezijos knygą, rašytojas laukė atsiliepimų laikraščiuose, tačiau pamatęs, kad jo knygą įsigijo tik du žmonės, ilgai nieko nerašė niekam. U. Starko specialybė yra psichologija ir pedagogika, jis rašė vaikams, kuriems sunku skaityti įprastą tekstą.
Rašytoja Katarina Mazeti lankėsi Šiauliuose, čia ji kalbėjo apie knygą „Bandykim nekalbėti apie Dievą“. Tai – skaudi tema, paauglės dienoraštis apie savižudybę. Kita knyga apie bibliotekininkę – „Vaikinas nuo gretimo kapo“ – knyga suaugusiems, kurią lengva skaityti.
Popietėje skaitytojai galėjo arčiau prisiliesti prie šiaurės šalių rašytojų, apie kuriuos rašytoja Gintarė Adomaitytė labai įdomiai papasakojo. O skaitytojai galėjo pasiimti knygų iš bibliotekos ir taip pasinerti į svajonių ir ilgesio pasaulį, kuris sujungia visus – herojus ir skaitytojus.