Paslaptingame saulėgrąžomis išdabintame name
Lina RAGINYTĖ
Važiuojant Vilniaus gatve, ties išsiraičiusia sankryža, kur prisišlieja Liaudies ir Miško gatvės, po didžiulėmis liepomis akį merkia dailus rudas namelis, išdabintas saulėgrąžomis. Tikrai ne vienas svarstė, kas gi čia gyvena? Buvo pamąstymų, kad tai vilniečiai menininkai iš sostinės. Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes namelyje gyvena kūrėja, moteris, mums žinoma, kaip dailininkė Nerija DAUBARĖ, kuri prieš 25 metus paliko sostinę ir su trimis vaikučiais atbildėjo į Vidiškes. Tuomet ji buvo pareigūnė kinologė, o jau trečiadienio vakarą savo namų duris Ignalinoje, savo mamos gimtinėje, atvėrė, kaip pamėgta menininkė, draugė, mielas ir jaukus žmogus.
Ignalinos viešosios bibliotekos komanda nestokoja idėjų, o ypač fantastiniais užmojais išsiskiria bibliotekininkė Laima Andrijauskienė. Tai ji išprovokavo krašto menininkus priimti iššūkį ir pasirodyti tautai be kaukių: savo namuose, dirbtuvėse, savuose krėsluose su savais šuneliais ir katinėliais, būnant visiems kartu čia ir dabar. Tai renginių ciklas – „Pokalbiai su dailininkais“, kurį moderuoja Audronė Čeponienė. Pirmasis pokalbis vyko menininko Jono Grundos dirbtuvėse. Susinarstė gijos taip, kad antrasis susitikimas vyko J. Grundos mokinės, Nerijos, dirbtuvėse. Nors šis susitikimas viešas, bet viešinti jo detalių visai nesinori: daug atvirumo, daug prieštaravimų, netikėtumų, kurie turėtų pasilikti tame laike. Kas norėjo, o svarbiausia – kam reikėjo išgirsti, tas atėjo ir pamatė, ir turbūt išgirdo. Telieka viskas to jaukaus vakaro paslaptimi, tokia, koks ir yra namelis su saulėgrąžomis.
Mes nežinome, kuo šią plastiškų ir labai moteriškų potėpių kūrėją aukštesniosios jėgos įpareigos rytdienai. Gal tapybai, skulptūrai, o gal restauravimui ar meno kūrinių iš odos subrandinimui… Lauksime kiekvieno jos ypatingo darbo, išsiskiriančio preciziškumu ir elegancija. Tačiau šiandien jau tikrai žinome, kad Nerija kuria iliustracijas nuostabiai vaikiškai knygelei apie berniuko svajones ir kartu su draugais gyvūnais sukurtą nuostabų ūkį.
Jei tik žinotų Nerija, kokia ji ypatinga ir kokia galia bei motulės žemės energija dar vis paslėpta tyliai glūdi joje… Dažnai žmonės, net patys to nesuvokdami, save nuvertina, nesąmoningai baudžia, kankina, stabdo ir blokuoja. Jų žodžiai kalba viena, o akys, darbai, judesiai – visai ką kita. Meilė – tai šviesa, joje nėra jokio skausmo ir liūdesio ar nuoskaudų. Pasitikėjimas, paleidimas ir dėkingumas – tik tiek arba… net tiek!
Dėkoju Nerijai, Laimai, Audronei ir visiems buvusiems kartu!
nuotr. L. Raginytės, L. Kovalevskienės