Vienas teisingas žingsnis kūrėjui atveria dešimtis galimybių
Lina RAGINYTĖ
O kad žinotų žmogus, koks jis yra galingas… Šiaip gal ir žino, bet pats tuo netiki. Dažnai kalbame apie vidines žmogaus kaip kūrėjo galias, bet vis atsispiriame abstrakčiomis frazėmis, todėl tas kalbėjimas tarsi nueina į niekur – panašėja į tuščiažodžiavimą. Nors, neneigsiu, yra ir tuščiažodžiaujančių, besidedančių šviesos nešėjais. Tik žmonės dažnai pamiršta, kad mūsų pačių kuriama ir skleidžiama energija Visatai kuria mūsų realybę čia, žemėje. Taip ir pasitikriname, ar pasitikime kūrėju ir einame jo tiesiamu keliu, ar tik įsivaizduojame tai darą.
Susitikimai su dailininkais
Pasikartosiu pati sau, o ir jums patiems, kad Ignalinos viešoji biblioteka įgyvendino idėją pakalbinti dailininkus jų pačių kūrybinėje aplinkoje ir išgirsti, kuo skamba jų gyvenimas.
Idėjos iniciatorė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė ir jos pagalbininkė projekte dailės mokytoja Audronė Čeponienė nuo pavasario besidominčiuosius dailininkų keliais, kvietė vis naujiems nuotykiams. Iki šiol vykusieji susitikimai su menininkais Jonu Grunda, Nerija Daubare, Inga Ponomarenko ir jos dukra Kamile, Jolanda ir Volanda Raupelytėmis vyko jų pačių susikurtoje kūrybinėje erdvėje, kuri ir saugo, ir stiprina, o užsukusiam svečiui suteikia papildomos informacijos apie kūrėją, nors… jaunajai dailininkei Ievai Gasianec teko kitoks iššūkis. Ji pirmą kartą su savo darbais išėjo į viešumą – pristatė pirmąją parodą Ignalinos viešosios bibliotekos erdvėse ir atsivėrė auditorijai ne sau įprastoje aplinkoje. O štai dar vienas susitikimas įvyko dailininkės, dailės mokytojos Nijolės Trinkūnienės darbovietėje – Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijoje.
Būtent čia ir įvyko lūžis, pakeitęs kryptį, todėl ši mano minčių dėlionė nebus tradicinis susitikimų užfiksavimas „buvo, vyko“. Paskutiniojo susitikimo su dailininkais metu pastebėjau renginių vedėjos Audronės akyse sublizgusias ašaras, tarsi išgirdau atodūsį, kurio nebuvo, nes jis tik akimirkai stabtelėjęs erdvėje… išnyko.
Ir žodžiai, ir skaičiukai
Jau minčių dėlionės pradžioje užsiminiau, kad dažnai kalbame abstrakcijomis, kurios sukurtos iš gražių žodžių, bet daugeliui ir telieka gražiais žodžiais. Šįkart pabandysiu paaiškinti skaičiais. Pasakyti, kad aš geras ir skleidžiau meilę, žinoma, yra gerai. Tačiau tai dar reikia ir gebėti padaryti. Žmogus, kuris gyvena vidinėje ramybėje, taikoje ir meilėje bei kuria savo erdvę, yra protui nesuvokiamas galiūnas. Jam nereikia lakstyti su vėliavomis, lozungais, eiti ratus aplink bažnyčias ir šaukti, kaip jis myli Tėvynę ir Dievą. Užtenka tik iš tikrųjų mylėti ir kurti savo aplinkoje. Kurti – tai ir tapyti, rašyti, megzti, gaminti, dirbti žemę, auginti gyvuliukus, drožti skulptūras… su taika, meile ir ramybe širdyje tam kraštui ir jo žmonėms. Dar 1988 m. paskelbti tarptautinio eksperimento duomenys parodė, kokią galią ir įtaką turi tokie žmonės, nes jų vidinė ramybė, meilė ir taika atsispindi išorėje ir tvyro aplinkoje. Gera žinia ta, kad 1 mln. gyventojų turinčiai teritorijai užtenka 100 tokių žmonių, kad būtų subalansuota ir harmonizuotųsi erdvė, 6 mljrd. gyventojų bendruomenei reikia iki 8000 tokių žmonių. Žinoma, Ignalinos krašte tokių eksperimentų niekas nedarė, bet galima paskaičiuoti, jog pagal pateiktą algoritmą mums reikėtų vos 3 tokių žmonių.
Gavio ir Gavaičio erdvės
Dar vasarą pokalbių ciklo „Susitikimai su dailininkais“ renginiai nuviliojo visus prie Gavaičio, pas Lietuvoje gerai žinomoms kūrėjas: skulptorę Jolantą Raupelytę-Balkevičienę ir grafikę, Vilniuje jau daugiau nei 20-metį gyvuojančios Mažosios galerijos savininkę Volandą Raupelytę-Chailovą. Ir čia iškilo pirmosios mintys, privertusios įsiklausyti į kuriančiųjų širdimi galias. Savo gimtuosiuose namuose prie Gavaičio ežero jos sukūrė nepaprastai gražią, gaivią, jaukią poilsio ir kūrybos (ne tik dailės) oazę. Ir tai ne tik jų privati erdvė. Moterys rūpinasi kiekvienu šios vietovės atodūsiu. Joms rūpi Gavio ir Gavaičio, kaip tam tikros ekosistemos išlikimo klausimas. Ir ne tik rūpi. Jos realiais darbais bando prisibelsti į valdininkų širdis, idant būtų išgirstos.
Kita vertus, moterys ne tik kalbėtis bando. Šalia jų sodybos buvo ilgą laiką apleistas žemės sklypelis, o tiksliau – griovys, surenkantis aplinkinį lietaus vandenį, apaugęs krūmynais, žolėmis ir traukiantis piktadarių akį, kurie natūralų gamtos kūrinį tuoj pat ėmę naudoti pagal savo iškreiptą pasaulio suvokimą – nešė ir metė nereikalingas atliekas: pradedant buteliais, konservų dėžutėmis ir baigiant padangomis. Kurį laiką niekam tas lyg ir nekliuvo. Ėjo visi ratais ir nesuko sau galvos. Kol vieną dieną moterys viską iškuopė, sutvarkė, iš balos suformavo tvenkinuką vandens gyventojams, pasodino medelių, krūmelių ir sukūrė saugų nuo plastiko ir kitų šiukšlių rojų įvairiems paukšteliams, vabalams ir kirminams. O ir praeinantiems paežere link Gavio gera akis paganyti.
Moterys, pasidėję į šalį pieštukus, teptukus ir muzikos instrumentus suleido rankas į žemę ir leidosi jos balso vedamos. Taip skleidžiamas tikrasis menas, einantis iš širdies į širdį.
Tam tikru periodu buvo įprasta manyti, kad daugumą kūrėjų mūza aplanko tik pasinėrus į alkoholį. Deja, bet taip jau buvo. Tačiau toji kūryba, jei galima tai vadinti kūryba, buvo tik meilės ilgesio ir kančios išraiška, išliejimas į aplinką. Tokia kūryba „užkrečia“ kitus skausmu, nepasitenkinimu ir panardina į liūdesį. Mes per ilgai gyvenome žavėdamiesi depresyviais tekstais, eilėmis, muzika, dailės kūriniais, todėl ir sergame, visi sergame nemeile.
Žodelis apie seseris
Jolanta ir Volanda – seserys dvynės. Ignalinoje abi baigė vidurinę ir muzikos mokyklas, abi svajojo įstoti į Dailės akademiją. Tik skirtingas meno sritis abi pasirinko ir tikrai nežinojo, koks sunkus, dažnai vyriškos jėgos ir ištvermės reikalaujantis darbas jų laukia. Seserys teigė niekada per daug nesvarstančios, dėl nieko ypatingai neišgyvenančios, o į gyvenimą žvelgiančios su šypsena ir save vadinančios dinozaurėmis, nes kuria ir vertina tikrą meną, nesivaiko mados ir trumpalaikio švytėjimo.
Dauguma Jolantos darbų šiuo metu keliauja po Lietuvą, buvo paroda ir Ignalinoje. Jos darbai remiasi akademine skulptūros ir kultūros samprata, per juos siekiama ugdyti Lietuvos kultūrą, priminti istorinių asmenybių ir faktų svarbą, parodyti menininko poziciją.
Be to, Jolanta pasakojo, kaip pernai metais kūrė Ignalinos 155-ajam gimtadieniui skirtą logo. Jai buvo tikrai įdomu pasigilinti į gimto miesto istoriją, susirasti senų fotografijų, dokumentų. O štai Volanda rodė savo grafikus darbus ir labai subtilias, čia pat pievoje išklotas pasteles, bei knygas, kurias ji iliustravo. Kūrėja meno pasaulyje vertinama ir kaip puiki ekspertė, į savo galeriją atrenkanti tik pačius geriausius darbus. Dažnas sutiks su menininke, kuri nemėgstanti, kad bet kuris kažką kuriantis save vadina menininku ir yra pasiruošęs atstovauti visai šaliai.
Susitikime dalyvavo ir kaimynė, vaikystės atrakcijų bendrininkė keramikė Giedrė Samkutė-Pulokienė. Moteris prisiminė vaikystėje sesių pastatytą pjesę, sukurtus kostiumus, dekoracijas ir tą didelį įvykį, kai visi kaimynai buvo pakviesti į premjerą. Laima Andrijauskienė priminė ir dar vieną šios kompanijos narę, atsiuntusią ir fotografiją, kuri nukėlė menininkes į tolimą praeitį. Tai Lenkijoje gyvenanti tapytoja Nina Paškovska, perdavusi savo linkėjimus ir trijulės, kur ji bei Jolanta ir Volanda, įamžintas akimirkas.
Nijolės paslaptys
Pasakysiu atvirai – dailininkė, dailės mokytoja ir net savivaldybės tarybos narė Nijolė Trinkūnienė labiausiai aprašytas žmogus, matyt, ne tik Ignalinoje, bet ir Lietuvoje. Net nenumanau, ar yra kas nors, ko žmonės nežintų apie ją, todėl neramu, kaip netapti kartotoja to, kas žinoma atmintinai. Atjungiau protą ir leidau širdžiai diktuoti šias eilutes.
Pradėsiu nuo susitikimo pabaigos. Visi po renginio sutūpė prie vaišėmis nukrauto stalo, o Nijolė iškart pristatė draugę Verutę (Veronika Ryliškienė) iš Naujojo Daugėliškio. „Tai mano pagalbininkė ir visuose svarbiuose reikaluose. Padėjo ir sūnų auginti, ir bėdoje, ir ligoje, ir džiaugsme buvo ir yra pasiekiama. Sykį man ir pasakė, kad geriau jau nelįsčiau ten, kur rankos nelimpa. Tai čia taip pasakyta apie mano gebėjimus suktis virtuvėje“, – kvatojo Nijolė.
Ir Verutė buvo ne viena, kuri eina su Nijole nuo jos mažų dienų. Nijolė labai glaudžiai suaugusi su šeima, gimtine ir jos žmonėmis, galbūt tai ir yra jos stiprybė, suteikianti sparnus jai ir tuo pat metu įkvepianti burti aplink save tinkamus žmones, vienyti savo bendruomenę. Žiūrėdamas į nuolat besišypsančią moterį gali pagalvoti, kad ji gimė su angelo sparnais ir skrieja su jais per gyvenimą nerūpestingai juokdamosi ir nesiekdama žemės kojomis. Apie tai byloja ir Nijolės kūryba. Jos darbai daugiau realistiniai: lengvi, spalvoti, gėlėti, žaismingi, tarsi perfotografuoti ir šiek tiek pakedenti, padailinti, primenantys tobulą pasaką. Imk ir grožėkis. Tiesiog. Deja, bet Nijolė žmogus, kuriam taip pat nesvetimos įvairios emocijos, sukrėtimai ir išgyvenimai…. tik jie paliekami užnugaryje, neužkraunami ant jos gerbėjų ir mokinių sielų.
Tiesa, trys paskutinieji dailininkės darbai, kuriuos ji susitikimo metu ir pristatė savo jubiliejinėje, 30-ojoje, parodoje, su daugeliu kitų įdomių paveikslų, privertė suklusti… Kažkas pasikeitė Nijolės gyvenime, nes atsirado kitų atspalvių, kitų potėpių, padedančių į šią moterį pažvelgti dar kitaip. Smalsu ir jums? Galite tai patys pamatyti jos parodoje, užsukę į Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro fojė. Viskas, kas netikėta ir žavi, žadina smalsumą. O kas toliau?
Projekto intriga
Ir Jolantai bei Volandai, ir Nijolei tradiciškai dovanoti bibliotekos skėčiai bei drobės su namų užduotimi – nutapyti paveikslą, atskleidžiantį praėjusio susitikimo akimirkas. Šįkart įvyko tai, ko nesitikėjo nieks. Dar vienė drobė įteikta visų renginių vedėjai, mokytojai Audronei Čeponienei. Ir tai buvo ypatinga akimirka. Dažnas ignalinietis nėra matęs mokytojos Audronės kūrinių. O ji – nuostabi ir labai talentinga dailininkė. ,,Kūrybą pasilieku pensijai…“,– atsargiai nusišypsojo mokytoja Audronė.
Pokalbio metu nuskambėjo viltis, kad turėtų būti mieste atidaryta Dailės mokykla, o gal sujungta su Miko Petrausko muzikos mokykla ir pavadinant ją menų mokykla. Jau turime puikias dailininkes, mokytojas Audronę ir Nijolę, kurioms galėtų talkinti ir kiti menininkai. O kodėl nepasikvietus metalo skulptūrų kūrėjų, medžio drožėjų, audėjų ir kitų.
Esu tikra, kad šis susitikimų su dailininkais ciklas buvo pradžia kažko didelio ir reikšmingo…
Ačiū Ignalinos viešajai bibliotekai ir visiems kūrėjams už galimybes ir ypatingą laiką drauge.
Autorės nuotr.
