Lapkričio 11-ąją minima paskutinė rudens šventė Šv. Martynas,  taip pat ir Ožio diena, dar laikyta žiemos (sniego) šauktuvėmis. Nuo seno ši diena buvo vaikų, piemenukų šventė, nes šiuo laiku baigdavosi samdinių samdos laikas. Po šios šventės mokyklinio amžiaus vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Kadangi ganydavo daugiausia maži ir jauni, tai ir Ožio dieną daugiausia linksmindavosi ir burdavo piemenėliai. Jie laukdavo sniego, kuris padėtų baigti ganiavą, spėdavo, koks bus oras per Kalėdas. Sakoma: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“. Prisimindami senąsias lietuviškas šios šventės tradicijas „Išmanieji mįsliukai “ į Didžiasalio bibliotekos kiemelį pakvietė  gimnazijos pradinukus ir ikimokyklinukus švęsti šv. Martyno šventę, šaukti žiemą į mūsų kiemą. Gaspadinė, būrelio vadovė mokytoja Aldona Misiūnienė, pristatė susirinkusiems šios šventės prasmę ir tradicijas. Būrelio vaikai apsirėdę piemenukų rūbais, su botagėlias rankose kvietė visus dainuoti linksmas dainas, šokti, žaisti piemenų žaidimus. Piemenukai šią dieną, kad greičiau pasnigtų, išsirinkdavo gražiausią ir balčiausią ožką ir tris kartus Saulės kryptimi ją apvesdavo aplink beržą: balta aplink baltą.  Tad ir  šioje šventėje viena iš svarbių dalyvių buvo  didžiasaliečio A. Urbanavičiaus atvesta balta ožka su ožkyte.  Papuošta  ožka  buvo vedama aplink baltą beržą, kad prišauktų sniegą ir suteiktų vaikams džiaugsmą. Visi šaukė: „Sniegas, sniegelis, sniegutis“! O vėliau  vaišinosi Šv. Martyno vaišėmis – kepta kiaušiniene, nes šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių.
Net ir šiuolaikiniams vaikams, kurie negano gyvulių, tokia šventė labai įdomi, leidžia pajusti, kokį gyvenimą gyveno jų proseneliai būdami vaikais, bei puoselėti tradicijas. Kadangi dabar ožkų  beveik niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir sniego nesulaukiam. Didžiasalio vaikai pabandė prisišaukti žiemą, ar pavyko – pamatysim.