Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko lietuvių grožinės literatūros pradininko ir klasiko Kristijono Donelaičio kūrybos refleksijos „Metų“ skaitymai. Renginys skirtas K. Donelaičio 310-osioms gimimo metinėms paminėti. Klasiko poemos „Metai“ labirintais lydėjo sąmojo ir aštresnio, bet taiklaus žodžio meistrė – mokytoja Irena Šaltienė, ignaliniečiams įrodžiusi, kad Kristijonas Donelaitis vertas Nobelio premijos.
Bibliotekos salėje gausiai susirinkusiems ignaliniečiams bibliotekininkė L. Andrijauskienė papasakojo, kaip prieš dešimtmetį, ant Ladakalnio rengėsi skaitymams, kvietė žmones ir tikėjo savo misija – puoselėti ir skleisti lietuvišką žodį, atskleisti jo galią ir dar kartą nusilenkti Donelaičiui. Smagu ir šiandien, net dešimt kartų pasikeitus „Pavasario linksmybėms“, „Vasaros darbams“, „Rudenio gėrybėms“ ir „Žiemos rūpesčiams“, skaitymuose susitikti tiems patiems lietuvių literatūros Donelaičio mylėtojams.
Mokytoja Irena nuo pirmos akimirkos neleido žiūrovams atsipalaiduoti – juk turbūt tik ji taip meistriškai net labiausiai sustingusį klausytoją moka vienu sakiniu „pakabinti“ ir išlaikyti jo dėmesį šiam net nekvėpuojant, kol ji sudės taškus ten, kur nusprendė, kad jie reikšmingi. Taip buvo, yra ir bus, taip vyko ir mokytojai sugalvojus įrodyti, kad Kristijonas Donelaitis vertas Nobelio premijos. Įtikėję mokytojos Irenos žodžiais, susirinkusieji pasijuto tarsi atliekantys nepaprastą misiją ir drąsiai eilutę po eilutės, posmą po posmo skaitė išties sudėtingą hegzametru parašytą poemą. Tą akimirką bibliotekoje atgijo Donelaitis Giedrės Šukytės, Onutės Sirotkinienės, Adelės ir Viliaus Cibulskų, Ritos Ramanauskienės, Genutės Silvanavičienės, Vytautao Lekavičiaus, Olgos Paukštienės ir Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos III a. klasės mokinių lūpose. Užplūdusius jausmus dar labiau sustiprino Aukštaitijos nacionalinio parko dainuojančių ir giedančių moterų Sigutės Mudinienės, Giedrės Šukytės ir jų kolegės Jūratės Pernavienės sutartinės.
Kur gi dingo mūsų gadynių viežlybumas? Mokytoja Irena norinčiam girdėti, žinoti ir suvokti sudėliojo paprastai, sklandžiai ir tuo pat metu intriguojančiai: gal dar ne viskas prarasta… Kažkas labai gražiai pasakė, kad Donelaitį reikia skaityti. Ir ne vieną sykį. Pabaigti ir vėl pradėti nuo visus budinančios saulelės vaizdo. Juk klasikas mums, o ne kam kitam rašė. Nes „Metai“, kaip ir visa lietuvių literatūra, yra mūsų namai ir mes patys. Kas mes būtume be savęs, savo žydinčių pievų, ošiančių miškų, tyvuliuojančių ežerų ar sodelyje nokstančių obuolių? Juk skaitydami Homerą, Tomą Maną ar Hemingvėjų, jaučiamės nuskridę kažkur ten, o kai skaitome Donelaitį, Vaižgantą ar Žemaitę ir kitus lietuvių rašytojus, maloniai suvokiame esą čia, namie, kur pasak tautos išminties, ir tvoros žydi, ir dūmai akių negraužia, ir saulė skaisčiau šviečia. Juk „Metai“, parašyti prieš 250 metų, tebėra ir bus kožno viežlybo lietuvio pamatinės gilumos parėdymas.
Lina Raginytė
Klasiko kūrybos refleksijas galėsite pamatyti 2024 04 28 Ignalinos TV laidoje „Savaitė“.









