Minėjimas pradėtas literatūrologės Viktorijos Daujotytės straipsnio „Širdis gi nemeluoja. Salomėjai Nėriai – 120“ ištrauka. Straipsnio pradžioje Viktorija Daujotytė rašo:

„Ji yra, tebėra – lietuvių poetė Salomėja Nėris. Aukšta ir tarp aukštųjų. Didžioji lietuvių kalbos poetė Salomėja Nėris tebėra okupuota, įkalinta. Mūsų pačių trumparegiškumo. Mūsų silpnavališkumo. Kerštingumo.
Norėčiau klysti, bet vis dažniau mąstau, kad Salomėją Nėrį kuriam laikui apgaubs užmarštis. Gydanti, raminanti, tildanti piktus balsus. Ir vėl atsivers šviesa, kurioje kažkam bus lemta nustebti: ir toje laikų sumaištyje plastėjo trapi ir stipri poezijos širdis. Ir ratas pasisuks iš naujo. Jei tik dar bus kalbančiųjų lietuvių kalba, jei iš Lietuvos gamtos, žemės, dangaus, vandenų, miškų dar sklis ta stebuklingoji vietos dvasia, iš kurios gimsta ir poezija, ir prigimtinė galimybė poeziją atpažinti, justi. Ginti – kaip dvasios galią, niekam nepavaldžią ir niekam atskirai nepriklausančią.“

Susitikimo dalyviai – vyresniosios kartos atstovai, kurių atmintyje išlikę daug gražių poetės eilėraščių, išmoktų dar vaikystėje ar jaunystėje, dabar skambančių ir dainose. Dalyviai skaitė eilėraščius, klausėsi jų, o kai kuriuos deklamavo visi kartu, kaip vaikystėje.

Susitikime dalyvavo ir du Mielagėnų pal. J. Matulaičio globos namų gyventojai – pati eilėraščius kurianti Tarutė bei Saulius.

Rima Misiūnienė, Mielagėnų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė