Dainuojanti meilė

Kartais muzika atrodo apgaubia visą kūną. Taip švelniai, švelniai. Meilumo kupina. Jautriai prisiglausdama, pasistuksena į širdį, kuri atsargiai įleidžia jos žodžius ir nebepaleidžia.

Būtent taip atrodo viena iš mano meilių. Meilė muzikai ir jos prasmėms. O tada iš tos didžiulės meilės ir gražaus jautrumo pradeda dainuot ir pati širdis. Pati sau. Vardan ramybės.

Jautrumas – bene svariausia ir svarbiausia vertybė kiekvieno žmogaus gyvenime. Juk kiek daug jausmų jis apima: meilę, pyktį, liūdesį, laimę, gailestį. Visi žmonės yra daugiau ar mažiau jautrūs, tokia jų prigimtis. Žmogiškas jausmas – jautrumas visada buvo, yra ir bus vertybė.

Visada maniau, kad tik jautrumas padeda suprasti tiek savo tiek kito žmogaus jausmus, jų svarbą ir vertę. Jis įprasmina žmogų. O žmogus tikrai niekada nenustos remtis jausmais. Šventajame rašte yra rašoma: „Galiausiai būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški“. Visus jausmus apjungia jautrumas. Jis mums yra didžiausias pagalbininkas, kai norime jausmus suvokti ir vadovautis jais. Jautrumas padeda mums gyventi jausmuose. O ar be jausmų žmogus būtų žmogus? Tikrai ne.

Nuo pat gimimo esame bendruomenės apsuptyje. Mus visada supa ir sups žmonės, su kuriais norime ar ne tenka daugiau ar mažiau bendrauti: šeima, draugai, bendradarbiai. Tikriausiai kiekvienas norime ir stengiamės nugyventi kuo prasmingesnį gyvenimą. Anot Lucijaus Anėjaus Senekos „Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems“. Siekdami to geresnio gyvenimo, darydami gera kitiems, o kartais net pasiaukodami dėl kitų, įprasminame ir savo gyvenimą. 

Šiandien dauguma yra linkę manyti, kad žmogus – tai individualybė ir aukoti save, savo laiką kitiems kvaila. Todėl dažnai žmonės man sako, jog gyventi sau, realizuoti save kaip asmenybę – geriausia geriausia išeitis. Tačiau, kad ir koks galingas žmogus atrodytų kurdamas savo gyvenimą, kartais norint gero sau, reikia padėti kitam, prisidėti prie bendruomenės ar netgi paukoti savo gyvybę.

Icchoko Mero kūrinyje „Lygiosios trunka akimirką“ itin jautriai pasakojama apie tai, dėl ko visgi verta gyventi. Viskas prasideda šachmatų partija tarp Geto Šogerio ir jaunuolio Izaoko. Būtent nuo šio jaunuolio priklauso  geto vaikų likimas. Gudruolis Šogeris įspraudžia Izaoką į rėmus ir priverčia rinktis: jeigu pralaimės jis pats, bus išvežti geto vaikai, o jeigu laimės jaunuolis, jam teks paaukoti gyvybę.  Atrodytų, nieko ir negalėtų būti žiauriau, juolab, kad vienintelė kone neįmanoma išeitis – lygiosios. Besibaigiant kūriniui, jaunuolis suprata, kad lygiųjų pasiekti nepavyks, todėl jam liko vientelis teisingas ėjimas. Jis pasirenka pergalę – mirtį. Savo mirtį. Dėl tūkstančio vaikų gerovės. 

Žmogui reikia žmogaus. Nes Žmogus laimingas tada, kai supranta, jog savo dorybes turi skleisti ir kitiems. Ar tėvai gali būti laimingi, kai nelaimingi jų tėvai? O vaikai? Ar jie gali džiaugtis, kai mato nelaimingus savo tėvus? 

Mūsų laimės jausmas labai priklauso nuo žmonių, kurie supa mus. Jaučiamės laimingi tada, kai matome šypseną kito akyse, kai darome kažką, kas daro kitą laimingu.

 Pasak teologo Jonatano Diūringo, žodis “asmuo” yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio personare, reiškiančio “suskambėti ir būti išgirstam”. Orus žmogus įsitraukia į bendruomeninę veiklą, kurioje tobulėja ir savo patirtimi šviečia kitus. Tikras susitikimas su kitu visada yra ir susitikimas ir su savimi, tikroji savirealizacija.

Šiandien visuomenėje dauguma tikriausiai yra atpratę matyti varguolius bei paliegėlius. Visa tai  tėra tik nereikšmingos detalės. Šių dienų pasauliui naujas akis padovanojo Motina Teresė, mums primindama, jog bendravimas, susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu, visada yra dovana. O dovana yra tikrai daugiau nei tai, ką suvyniojame į blizgų popierių. Rūpestį, meilę, šilumą ir netgi klaidas, netektis, patirtis dovanoja mums ir dovanojame mes vieni kitiems. 

Andrius Navickas savo straipsnyje “Asmens orumas: retorika ir praktika” žmogaus orumą lygina su natų išsiskleidimu melodijoje. Rašo: “Žmonija – tai melodija, o kiekvienais žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata ,,laiko“ visą dermę.”

 Šv. Pranciškus Asyžietis vertino visus žmones, nekreipdamas dėmesio, ar tas žmogus yra koks elgeta ar turtingas sultonas. Jam bet koks žmogus visada buvo unikalus asmuo, neišnykstąs net ir gausioje minioje, nesusiliejąs  su aplinka. 

Laimingo žmogaus paslaptis yra vienintelė: gyventi oriai. 

Goda Savostinaitė, Visaginas