Inga Besusparienė

Ledi ant žirgo

I

1994 metai. Vasara. 34 laipsniai Celsijaus. Dažnas iš mūsų turėjome senelius, kurie gyveno kaimuose ir užsiėmė smulkiu ūkininkavimu: kokių 30 bulvių vagų, kelios vagos daržovių, vieną karvę, porą pavasarinių paršelių, 20 vištų, šuo, katinas, 4 dalgiai, kokie 10 modernių plastmasinių grėblių, 2 vežimai (vienas šienui, kitas gyvulių pagamintoms trąšoms). Tai buvo tikras šimtaprocentinis  „rankų darbo“ ūkininkavimas. Vaikams, kuriems pasisekė ir jų seneliai gyveno miestuose, žodžiai vasaros atostogos tai ir reiškė atostogas.  O mano atostogos kur kas turiningesnės, naudingesnės ir įvairesnės. Dienos pramogos ir laisvalaikio programa buvo nustatomos ryte, kada per LRT radiją  išklausydavome orų prognozės. Nebuvo nuobodu, nes vakare nežinojau, ką veiksiu kitą dieną. Visada laukdavo  netikėtumo faktorius.  Jeigu oro prognozė  skelbdavo  „Vietomis, didžiausia tikimybė rytiniuose rajonuose, palis“, tai galėdavau įdegį gaudyti bulvių lauke. Tuo pačiu galėdavau parinkti kolorado vabalus (nes negi žudysi juos su chemija, geriau surinkus sudeginti) arba– su kapone nukapoti žoles. Vėlgi: kemija blogai, o kaponė gerai – ir sportas, ir įdegis, ir turiningas laisvalaikis.

O kaip ten išmokdavau siekti tikslų! Netgi  buvo motyvacinė sistema – atlikusi užduotis,  galėdavau eiti maudytis į ežerą!  Dar prie šios orų prognozės galėdavau miške rinkti uogas pietums. Vėlgi buvo  ugdomas tikslų siekimas „Be litro uogų – nė negrįžkit iš miško“, stiprinama valia – tu juk negali pasiduoti akliams, uodams  ir visiems kitiems, kas nori tavo kraujo. Mokinausi senovės išminties ir gaminausi viską, kas galėtų bent porai valandų išgelbėti nuo uodų.  Lavinau savo orientacinius gebėjimus, kaip nepasiklysti.  Be dvasios ugdymo, dar turėjau ir sveiką, natūralią mitybą.

Kuomet orų prognozė būdavo „Visą dieną lis“, tuomet būdavo diena be programos. Tarkim,  galima skaityti. Taip  lavino mano gebėjimą nenuobodžiauti.

Na, o pati baisiausia prognozė – tai  „Giedra, saulėta, nelis“. Tai būdavo didžiausių iššūkių programa „Šieno tvarkymas“. Prasidėdavo maždaug 9 val. (kada nudžius rasa) šieno iškratymu pievoje. Maždaug 11 val. po senelio ekspertizės (viršus apdžiuvo) reikėdavo apversti, 12-13 val. pietūs, maždaug 14 val. antra ekspertizė, po jos šieno vartymas – supurtymas. Apie 16 val. krovimas į daržinę. Kadangi esu smulkutė, mažutė mergaitė, todėl tai visiškai nedera su šakėmis – tai ir neefektyvu (senelis gali pakelti vienas šakes ir tai bus šeštadalis vežimo, o Inga…  dievulėliau tris saujas), ir nesaugu (jei mažoji sesė mina vežime šieną, dar nudursiu ją su tom šakėm).

II

Taigi, 1994 metų vasaros rytas, po pusryčių (kaimiški kiaušiniai su kaimišku žaliu pienu, pavirtę į ekologišką omletą), klausome orų prognozės. Tyliai meldžiuosi, kad būtų bent jau „yra LABAI MAŽA  tikimybė, popietų rytiniuose rajonuose vietomis palis“, bet  kur tau… kai saulė jau nuo ryto be jokio debėselio plieskė, supratau, kad šiandien bus dienos programa „tvarkysime šieną“.

Tądien buvo ekstremalus karštis ir seneliui, kai jis pakrovė keletą vežimų šakėmis, vakare sušlubavo sveikata. Šienovėžiui buvome pasiskolinę arklį iš gretimo kaimo, o po darbų reikia jį grąžinti. Senelis garsiai pasvarstė, kaip tą arklį atiduoti. Aš išgirdau ir entuziastingai sušukau:

– Aš galiu su juo nujoti. Jau pakankamai didelė esu. Aš atiduosiu tą arklį Gubertui!

Senelis kritiškai į mane pažiūrėjo, jo žvilgsnis sakė „Tai visiškas absurdas“. Bet aš neatlyžau:

– Prašau, prašau seneli, aš galiu!

Tai buvo mano svajonė – joti žirgu. Aš juk buvau prisižiūrėjusi gražių romantinių filmų, kaip ledi joja žirgais. Nelabai svarbu, kad po šienovežio  sušilęs, bandantis atgauti kvapą arklys nė iš tolo nepriminė eiklaus žirgo. Kita vertus, ir paauglė po šieno minimo apdraskytomis kojomis nepriminė ledi  su ilgu sijonu.  Per filmus labai lengva joti, tai argi su arkliu sudėtingiau? Juk viskas taip pat.

– Prašau, prašau, kas čia sudėtingo ir sunkaus? Aš galiu, arklys ramus, paklusnus. Kas čia gali nutikti? Prašau…

Matyt, seneliui tikrai prastai su sveikata buvo, kad jis pasakė „gerai“.

– Gerai, tu joji ant arklio, o sesė iš paskos dviračiu važiuoja. Dabar aš tave užkelsiu, bet kaip tu nulipsi nuo arklio?

– Kažkaip!

Močiutė dar spėjo įduoti man medžio šakelę su instrukcija „Mojuok šakele ir baidyk muses,  mašalus, kraujasiurbius nuo Kuzio galvos“.

Saugaus elgesio instruktažą praėjau, su vytele rankoje buvau pasirengusi atlikti kilnią misiją.

Kol matė senelių akys, tol dariau, kaip liepta. Arklys (o mano vaizduotėje žirgas) ramiai ėjo, aš mojavau vytele, sesė tyliai iš paskos minė dviratį. Įveikėme kalną. Man su arkliu – žirgu buvo labai lengva. Sesei sudėtingiau. Įveikti kalną minant dviratį  neįmanoma, todėl jį turėjo vestis, ir gan greitai. Ji turėjo į statų kalną temptis didžiulį metalo gabalą ir bėgte tą kliūtį įveikti.

Žinoma,  šis vaizdas (lėtas jojimas, sesės keliamas triukšmas) visiškai nesiderino su mano idilišku „Ledi joja ant žirgo“ vaizdiniu. Ir apskritai, kokiame filme Jūs matėte ledi su kažkokiomis užutvartės šakelėmis mosikuojančiomis virš arklio galvos? Nesąmonė visiška. Nedelsiant reikia taisyti šią padėtį.  Ir aš išmečiau tą vytelę. 100 metrų buvo gerai. Po to arklys pradėjo dažnokai kinkuoti galva. Tada – greičiau žingsniuoti. Tada – risnoti. Tada jau pabandė bėgti. Aš pabandžiau įtempti vadeles. Nepaklausė. Pajaučiau, kad visiškai nebevaldau situacijos. Tada turėjau 10 sekundžių apsispręsti už ko laikytis: už vadelių ar karčių. Įsikibau į karčius. Pradėjau rėkti sesei, kad arklys manęs neklauso. Ji pradėjo spiegti (dabar galvoju, kad mūsų rėkimas arkliui padėjo apsispręsti įjungti aukščiausią pavarą, nes tikriausiai toks triukšmas jam ramybės neteikė).  Galop mes abi spiegiam, o arklys kaip pasiutęs bėga.

Tuo momentu galvoje  bėgo mintys. Viena po kitos. Keletas  iš jų: kur aš galiu nujoti? Kada baigsis ši beprotybė? Ar aš išliksiu ant arklio nugaros? Ar jis kada nors pavargs? Kaip man išsilaikyti? Ar nepradės jis manęs numetinėti? O gal čia jau numetinėja, tik aš to nesuprantu? Kaip toli aš atsidursiu nuo namų? Kaip aš parsigausiu namo? Ir išvis, ar aš grįšiu namo?

O veiksmas toliau vyksta. Sesė, kaip rėkė, taip ir toliau rėkia, per ašaras kelio nemato ir mane tikriausiai jau palaidojo, o aš toliau svarstau, kiek gali jis nubėgti be sustojimo. Kokios gi yra jo galimybių ribos.  Galop spiegdamos pasiekėme  kaimyninį kaimą: lekiantis arklys, rėkiantis mažas raitelis, kažkur dar miške baubianti sesė ir tarškantis dviratis.

Lėkėme pagrindine kaimo gatve ir tą akimirką supratau, kad arklys žino kur bėga! Ogi į savo tvartą. Turėjau dvi sekundes nuspręsti, kaip man netapti kvailu animaciniu herojumi prisiklijavusiu prie tvarto durų viršutinės sienos. Tik viena galimybė – šuolis nuo arklio. Reikėjo rasti kur. Pamačiau kažkokią šiaudų krūvą šalia tvarto  ir nusprendžiau, kad tai bus mano nusileidimo takas (meldžiausi, kad nebūtų kokių šakių, akmenų ar pagalių). Užsimerkiau ir nušokau nuo išprotėjusio arklio. Ne iš karto atsistojau, bet buvau laiminga, kad judinu galūnes, kad šiandien netapau išsitaškiusiu animaciniu herojumi ant tvarto sienos, o skausmas visame kūne man davė ženklą, kad dar bus progų pabūti elegantiška ledi. Tiesa, tikrai ne ant arklio, o dėl žirgo dar pagalvosiu.

Inga Besusparienė, Ignalina

Siekdama, kad svetainė sklandžiai veiktų ir pagerėtų Jūsų naršymo patirtis, Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka naudoja slapukus. Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Pažymėtina, kad kai kurios svetainės dalys gali neveikti, kaip numatyta, jeigu nesutiksite su slapukų politika.