Regimantas Tamošaitis, mintys ekspromtu Mielagėnų bibliotekai
Taip, ji parašė poemą Stalinui, pabrėžtinai šablonišką, primityvią, schematišką, kas nebūdinga tokio rango menininkei. Parašė, nes Sibiras dvelkė į nugarą. Boruta išsisuko, pakišo Nėrį, o šiai nebebuvo kur dingti. Man atrodo, daugelis šių dienų žmonių, kaltinantys Salomėją Nėrį, būtų pasielgę taip pat. Nes mes esame linkę kaltinti tuos, kurie panašūs į mus. Teisingai sakoma: kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa. Tikrai nežinia, kaip pasielgtų daugelis iš mūsų, patekę į poetės situaciją. Bet mes nepatektume, nes neturime talento. Kai neturime talento, mokame tik pulti tuos, kurie jį turi.
Aš smerkiu ne Salomėją Nėrį – naivią ir silpną moterį, tapusią aplinkybių auka, bet tuometinės Lietuvos vyrus: armijos vadus, politikus, visus tuos veikėjus, kurie tuomet ir išdavė Lietuvą, nepaleidę į raudonuosius okupantus nė vieno šūvio. Ir gėdingas yra Antano Smetonos pabėgimas pasiraičius kulnis per Kybartų pasienį. Kaip Aistis sako, tas vienas kraujo lašas būtų išgelbėjęs Tėvynės garbę, bet juk to kraujo lašo nebuvo. Visi pabėgo. Užtat dėl tokio gėdingo pasidavimo dabar ieškoma atpirkimo ožių. Tai negarbinga ir gėdinga.
Sovietmečio laikais kažkodėl visi tylėjo, niekas neprasižiojo apie poetės baisiąją nuodėmę. Užtat dabar labai daug drąsuolių atsirado. Netikiu aš tokiais, kurie rėkauja, kai jiems niekas negresia. Didieji žmonės, tokie kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, apgailestavo dėl poetės nuopuolio, bet atjautė suklypėlę, kuri ir pati, praregėjusi, pamačiusi Sovietų šalį iš arti, atgailavo. Aprašė tautos tragediją, tremtį, paskaitykite kad ir „Prie didelio kelio“.
Mes esame europiečiai, Vakarų civilizacijos dalis. Vakarų civilizaciją formavo graikų filosofija, romėnų teisė ir krikščionybė, moralinė Knygos kultūra. Jos esmė – dieviškoji malonė ir atleidimas tiems, kurie atgailauja. Yra žinoma, kad mūsų poetė atgailavo, ir labai skausmingai.
Tad prisiminkime, kas yra pasakyta Tėvo per jo Sūnų: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Ar Vakarų civilizacija turi reikšmingesnį tekstą nei „Tėve mūsų“? Arba „Ave Maria“? Juk yra labai aiškiai pasakyta: neteisk, ir būsi neteisiamas. Žmogų teisia ir kryžiuoja fariziejai. Jų teisuoliškumas yra jų šėtoniška puikybė, ne kas kita.
Todėl keršto trokštantys tautiečiai, kalantys poetę ant kryžiaus, yra primityvūs pagonys, gyvenantys kerštu ir tuo laukinių žmonių principu: akis už akį, dantis už dantį.
Nors poetė mums nieko blogo nepadarė, Lietuva jau be jos buvo parduota ir išduota – ją išdavė didieji vyrai. Arba tiesiog buvo istorinių aplinkybių auka.
O Salomėja Nėris mums davė pačią nuostabiausią to meto poeziją, kurioje išreikštos esminės ir žmogaus, ir tautos vertybės. Jei išbrauktume tokią talentingą poetę iš savo istorijos, mūsų literatūra būtų labai vargana, ubagiška. Be to, reikėtų išbraukti daug poetų, vienaip ar kitaip kolaboravusių su režimu. Pradėtume nuo Putino, Just. Marcinkevičiaus… ir liktume kaip tas ubagas – be kelnių. Be savo meno, be kultūros, tiesiog baudžiauninkų ir tarnų padermė.
Faktas yra toks: nė vienas tikras menininkas nėra pasmerkęs Salomėjos Nėries ir supeikęs jos kūrybos, nors visiems yra aišku, kad „Poema apie Staliną“ yra bjaurus reikalas. Bet prisiminkime, kad tuo metu daug Europos ir apskritai Vakarų pasaulio intelektualų garbino Staliną kaip naują istorijos jėgą, kaip socializmo pažangos simbolį.
Kristus pasakytų: atleisk jai, nes ji nežinojo, ką daro. Kristaus žodžiai būtų: eik, ir daugiau nenusidėk.
Ir jeigu kas pakelia balsą prieš poetę kaip prieš asmenį, reikėtų pasakyti: kas iš jūsų be kaltės, tegul pirmas meta akmenį.
Dar apie Salomėjos Nėries poetinį palikimą: mano asmeniniu požiūriu, jos kūryboje yra per daug balasto, vidutiniškos meninės vertės eilėraščių, kurie nesveikai jausmingi, egocentriški, naivūs, sentimentalūs. Bet ji yra parašiusi gana daug tokių eilėraščių, kurie yra pasaulinės vertės meno kūriniai. Daug metų dėstau lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, pasakoju apie Salomėją Nėrį ir Lietuvos ir užsienio studentams, ir mes turime kuo džiaugtis, kuo didžiuotis. Žinoma, primenu ir tą poemą Stalinui, kaip priminimą, kokia nežmoniška buvo praėjusi epocha ir kiek žmonių tapo bolševikinio ideologinio ir fizinio teroro aukomis. Bet atminkime, kad teroras lygioje vietoje neišauga. Jis maitinasi mūsų pačių neapykanta, žiaurumu, brutalumu. Kiek mes patys esame niekšiški, tiek tas niekšiškumas iškyla iš mūsų kaip blogio dvasia ir įsikūnija valdžios pavidalais, tampa represine sistema. Iš mūsų sklindantis blogis atsigręžia į mus pačius, jis sugrįžta į ten, iš kur kilo. Todėl pirmiausia turime rūpintis savimi, o ne dairytis rąsto artimo akyje. Kiek būsime žmogiški, kiek gyvensime brolybės ir meilės dvasioje, tiek žmogiškas bus ir mūsų pasaulis. Taip, blogis visada yra blogis, tai turime žinoti. Bet yra ir tokie dalykai kaip nuodėmių išpažinimas, ir atgaila, ir atleidimas, ir malonės įvykis. Visa tai mus daro žmonėmis. Visa kita yra neapykantos kelias, šėtoniškas kiršinimas, kelias, vedantis į mirtį.
2019-11-07
