Simboliška, artėjant naujiems mokslo metams, 2019 m. rugpjūčio 24 d. į buvusią Dysnos aštuonmetę ir pradinę mokyklą, esančią ryčiausiame Lietuvos kampelyje, susirinko visų kartų buvę mokiniai, keletas mokytojų. Deja jau ne visi… Išėjusieji mokiniai ir mokytojai buvo pagerbti tylos minute.
Mokykla pastatyta 1963 m., o uždaryta 2008 m. Nuo mokyklos įkūrimo praėjo daugiau nei pusė amžiaus – 56 metai. Dabar mokykla tapo daugiafunkcine kultūrine erdve, čia įsikūrusi Dysnos kaimo biblioteka, koplyčia, bendruomenės centras, sutvarkyta aplinka, žaliuoja dar mokinių pasodintas parkas, įrengta šiuolaikiška dirbtinės dangos sporto aikštelė, koncertinė scena, žaidimų kampelis vaikams. Čia švenčiamos įvairios proginės šventės, Nauji metai. Taip pat iš čia esančios koplyčios palydime į paskutinę kelionę savo krašto žmones… Tačiau visiems mieliausias atmintyje išliko šio pastato pavadinimas – Mokykla.
Mokykla – tai visų mūsų gyvenimo dalis, tai kelio pradžia, čia formuojama asmenybė, išmokstama skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pažinti daug teorinių ir praktinių dalykų. Dysnos bibliotekininkei Vandai Laurinavičienei kilo idėja surengti visų kartų mokinių ir mokytojų susitikimą, tam pritarė bendruomenė, o aktyvus kraštietis Irmantas Mikulėnas iškėlė mintį atidengti paminklinę lentą, taip pat padėjo organizuoti šventę ir buvo šventės vedantysis.
Šventės pradžioje visus dalyvius pasveikino Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas. Irmantas dešimtmečiais apžvelgė Mokyklos istoriją. Prisiminė, kaip buvo tvarkoma Mokyklos aplinka, virtusi gėlių oaze, o tai didžiausias nuopelnas mokyklos direktorės Janinos Šimkūnaitės. Gražių žodžių buvo pasakyta apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Juzefą Drūteikienę, kuri ne tik mokė gražios kalbos, bet ir tauraus gyvenimo. Ji negalėjo atvykti, bet visiems perdavė šilčiausius sveikinimus ir linkėjimus, kuriuos pagarsino Banga Laurutėnaitė. Mokytojai už sveikinimą visi padėkojo plojimais.
Nors mokykliniai metai jau nugrimzdo į praeitį ir tapo istorijos dalimi, tačiau tos mielos ir šiltos atsiminimų ir bendravimo akimirkos, vėl ir vėl sugrąžino visus į nuostabius ir nepakartojamus prisiminimus, kurie yra labai brangūs ir tiesiog neįkainojami.
Mokyklos atminimo įamžinimui prie mokyklos atidengta ąžuolinė atminimo lenta, kurią pagamino buvęs mokinys, vietos meistras Aldonas Čepulis. Lentą atidengė paskutinė mokykloje dirbusi pradinių klasių mokytoja Regina Spėčiuvienė, kartu su kitais mokytojų ir mokinių atstovais.
Dysnos kaimo bibliotekoje eksponuota nuotraukų paroda, vieni pirmųjų mokyklos dienynai ir kita dokumentinė kronika.
Klausėmės šventinio Petro Bernatavičiaus koncerto, po kiekvienos jo atliekamos dainos visi lėkė į sceną ir suko ratelius. Vėliau koncertinę programą pratęsė Dysnos žentas Vaclovas Macys su Vandute, taip pat skambėjo šio krašto liaudies dainos, kurias atliko kraštietė Irena Pivoriūnaitė-Petkevičienė, savo kūrybos poeziją skaitė dysniškis Aldonas Laurutėnas. Šventės dalyviai vaišinosi „suneštiniais“ skanumynais, o lauke – tradicine Dysnos krašto žuviene, kurią virė etatinis šefas Vaidutis Spėčius, kuriam padėjo gaspadinė Onutė.
Šventės pabaigoje skambėjo padėkos padėkos Didžiasalio seniūnijai ir jos šauniems darbuotojams, Ignalinos viešosios bibliotekos direktorei Loretai Aleknienei ir bibliotekos darbuotojoms, taip pat Irenai Turlaitei-Tolvaišienei, UAB „Birvėtos tvenkiniai“ direktorei Editai Brukštuvienei, Dysnos krašto bendruomenei ir visiems, kurie prisidėjo paremdami šią šventę. Taip pat dėkojama už palapines Kazitiškio seniūnijai ir visiems visiems, kurie kvietė savo draugus, mokytojus, kurie dalyvavo ir dalinosi prisiminimais.
Šventė buvo įspūdinga ir tikėkime, kad jos dar tęsis ilgai, tad iki kitų susitikimų!
Įspūdžiais dalinasi Milda Laurutėnaitė, o akimirkas įamžino Juozas Navickas.