Kiekviename mūsų krašto kampelyje būtinai surasit bažnytėlę, kviečiančią maldai ir susikaupimui. Tai vieta, kur sunkiausiais laikais buvo puoselėjamas lietuviškas žodis, su pagarba žiūrima į meną ir mokslą. Šiais metais tęsiame krašto pažinimą. Pasibaigus karantino ribojimams Ignalinos viešoji biblioteka bendruomenei vėl siūlo įdomias ir prasmingas projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ veiklas. Gilintis į šventovių paslaptis, suprasti jų slėpinius, pažinti etninę kultūrą ir bažnyčių kultūros paveldą padeda istorikai, dvasininkai, profesionalūs menininkai, informacinės priemonės bei bibliotekininkų surinkta kraštotyros medžiaga. Švietėjiškos paskaitos, pažintinės išvykos, edukaciniai užsiėmimai, sakralinės muzikos valandos, parodos netradicinėse erdvėse, skatina gilintis ir domėtis bažnyčių istorija.
Birželio 26 d. apsilankyta Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje. Renginio pradžioje Palūšės filialo vyresn. bibliotekininkė Rita Ramanauskienė bibliotekos kiemelyje susirinkusiems pristatė parodą „Jų pašaukimas ir prasmė – tarnauti Dievui ir žmonėms“. Parodoje eksponuota medžiaga liudijo apie šioje bažnyčioje tarnavusius kunigus. Šiais metais Palūšės bažnyčia švenčia 270-ies metų jubiliejų. Per visą bažnyčios gyvavimo laikotarpį dievui ir žmonėms Palūšės parapijoje yra tarnavęs 31 kunigas. Bažnyčia buvo tarpinė stotelė ir mielas jaunystės dienų prisiminimas kunigui Julijonui Steponavičiui, vėliau tapusiam arkivyskupu, kunigui Vaclovui Aliuliui, Marijonų vienuolijos generaliniam vikarui Romoje kunigui Juozui Tunaičiui, vėliau tapusiam vyskupu. Smagiu parodos pristatymo akcentu tapo Sigutės Mudinienės skaitomas eiliuotas tekstas „Palūšės kintėjas Žvylauckas geradėjas“ apie Palūšėje kunigavusį Antaną Žvylauską iš Silvestro Gimžausko knygos „Lietuvos Bicziulis“.
Antroji renginio dalis vyko jau bažnyčioje. „Įženk geras – išeik dar geresnis“, – tokiu linkėjimu visus įeinančius pasitiko virš Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios durų esantis užrašas. Susirinkusius pasveikino klebonas dekanas Vidas Smagurauskas, kalbėdamas su renginio dalyviais, jis pažymėjo, kad kiekvienas čia kunigavęs kunigas, įnešė savotišką indėlį į bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimą.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vyr. specialistė Giedrė Šukytė papasakojo apie Palūšės šv. Juozapo parapinės bažnyčios architektūrinį ansamblį ir joje esančius kultūros paveldo objektus. Palūšės bažnyčia, varpinė, koplytėlė ir medinė tvora juosianti šventorių, sudaro vieną gražiausių ir seniausių medinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Palūšės bažnyčia pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Baziliauskas iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė Šv. Juozapo, savo globėjo vardu pavadintą, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis ir nė vienos geležinės vinies. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą – yra tokia vienintelė Lietuvoje. Bažnyčios viduje netrūksta ir kilnojamųjų kultūros paveldo objektų.
Įsimintiniausi Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios kilnojamieji kultūros paveldo objektai:
Molbertinė tapyba „Šv. Antanas Paduvietis“ – XVII a. (drobė, aliejus). Bene šimtmečiu senesnis už bažnyčią paveikslas „Šv.Antanas Paduvietis“ – itin vertingas XVII a. tapybos pavyzdys. Į Palūšės bažnyčią turėjo būti atkeltas iš kitur. Paveikslo kompozicija, formos kūrimo priemonės būdingos XVII a. tapybai.
Antepediumas – dekoratyvus priekinės altoriaus dalies aptaisas, taip patdatuojams ankstesne data (XVIIa.) nei buvo pastatyta Palūšės bažnyčia, manoma, kad Palūšės bažnyčiai turėjo būti pritaikytas iš kitur. Pasižymi XVIIa. tekstilei būdingu dekoru, sutinkamu barokiniuose litruginiuose rūbuose, numanomas vietinių meistrų darbas. Fonas – raudonas audinys, vaizdiniai ir augaliniai motyvai išsiūti aukso siūlais dengiamuoju dygsniu.
Bažnyčios vargonai – barokinės stilistikos, įrengti XVIII a. pab – XIX a. pr. pasižymi santūriomis, paprastomis formomis, būdingomis XIXa. pab.- XX.pr. vargonams.
Paveikslai: „Šv. Juozapas“ arba „Malonės prašymas“, „Švenčiausioji trejybė“, „Šv. Pauliaus atsivertimas“ (medis, aliejus) juos 1757-58 m sukūrė pasimokęs tapytojas. Paveikslai primityvios baroko stilistikos. „Šv. Pauliaus atsivertimas“ – reto siužeto Lietuvoje, grindžiamas Naujojo testamento pasakojimu apie pagonį Saulių, kuris, vėliau tapo apaštalu Pauliumi.Paveikslas yra vertingas XVIIIa. tapybos pavyzdys, retai sutinkamas Lietuvos religinėje tapyboje.Paveikslas „Šv.Trejybė“ Medis, aliejus. XIXa. liaudies tapybos pavyzdys. Tradicinis liaudies žmonių tarpe vyravusio šv. Trejybės įsivaizdavimas.Paveikslas „Šv. Juozapas“ arba „Malonės prašymas“, XVIIIa. pradžia. Medžio lentos, aliejus. Autorius nežinomas. Pasižymi retai Lietuvos sakralinėje tapyboje sutinkamu siužetu: grupė įvairaus amžiaus ir lyties žmonių įteikia šv. Juozapui, laikančiam kūdikėlį Jėzų lakštus su malonės prašymais. „Šv. Laurynas“ – medis, aliejus. XVIII a., sukūrė pasimokęs tapytojas. Šv. Laurynas vaizduojamas tradiciškai: su p-almės šaka (kankinystė simboliu) ir grotelėmis (konkrečiai šv. Lauryno kankinystės simboliu). Paveikslas „Nukryžiuotasis“ XIXa. pradžia. Drobė, aliejus. Vertingas, kaip XIX a. pr. Sakralinės dailės pavyzydys, pasižimintis šiam laikotarpiui būdingu stilistikos persipynimu, siekiu tapybos priemonėmis išgauti skulptūros efektą.
Skulptūros šv. Petras ir šv.Povilas, didžiojo altoriaus retabulos nišose (medis, polichromija), lipdymo imitavimas.. Datuojamos XIXa. autorius nežinomas. „Nukryžiuotasis“ – XX a. pr., medis, liaudies skultūros pavyzdys, pasižymintis santūrumu, paprastumu ir idėjos aiškumu.
Procesijos kryžius – data nežinoma, bet turėtų būti XVIII a. Savitas, gausiai puoštas žvaigždėmis. Nukryžiuotasis apjuostas apversto lašo figūra. Juoda, raudona ir auksinė spalvos suteikia kryžiui puošnumo.
Šventovė traukia lankytojus ne tik savo, kaip kultūros paminklo statusu, kultūrinių vertybių gausa, bet ir šventumu, kurį ji skleidžia. Pažinkime ją, pasisemkime iš jos stiprybės, tikėjimo ir vilties.
