Lina RAGINYTĖ
Daugėliškis… Kažkas galbūt iškart paklaus: kuris? O čia – vaizduotės reikalas. Galima matyti vieną Daugėliškį, galima ir du atskirus: Senąjį ir Naująjį. Nelygu, kaip norisi pakreipti istoriją ir kiek giliai į ją pasinerti. Istorinių šaltinių teigimu, Didžiajam Daugėliškiui 2011 m. sukako 500 m. Svarbios sukakties proga abiejuose Daugėliškiuose bendruomenių iniciatyva atsirado po paminklinį akmenį. Kuris reikšmingesnis ir iškalbingesnis – atsakytų tik pati istorija, jei galėtų prabilti. Šiandien mūsų vaizduotei laisvės ir polėkio suteikia Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos bažnyčia, 130 metų bokštais kelianti žmonių prašymus ir maldas į dangų.
Šios bažnyčios stebuklas – jai suteiktas šv. Joakimo ir Onos vardas bei jo galia. Kairiajame bažnyčios kampe, ties šv. Mergelės Marijos altoriumi, kurio viršuje matome ir šv. Onos paveikslą, į tikinčiuosius iš ilgai slapta saugoto paveikslo žvelgia šv. Joakimas, žadinantis vaizduotę.
Du Senojo Testamento teisieji – Joakimas ir Ona – tapo ypatingos Dievo palaimos objektu. Jų palikuonė – Nekaltai Pradėtoji Mergelė – yra toji, per kurią daugybei žmonių yra suteikta Dievo vaikų garbės laisvė, ir ją pagimdžiusiųjų šlovė niekad nebus išdildyta. Ona ir Joakimas ilgai neturėjo vaikų. Kartą, kai Joakimas, kurio vardas reiškia „Viešpats pasirengęs“, šventykloje atnašavo auką, žydai iš jo tyčiojosi sakydami, kad jis nevertas atnašauti, nes neturįs palikuonių. Pažemintas ir susikrimtęs Joakimas pasitraukė į dykumą. Ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodė angelas ir pranešė, kad Ona nėščia. Tada jis paaukojo dešimtį avinėlių ir grįžo namo. Oną taip pat angelas įspėjo, ir ji nuėjo prie Jeruzalės miesto vartų pasitikti vyro: šis epizodas, žinomas kaip „susitikimas prie Aukso vartų“.
Dabar Ona su Joakimu minimi liepos 26 dieną. Daug kur Onos kultas yra susijęs su Marija. Kadangi savo įsčiose ji išnešiojo pasaulio viltį, jos apsiaustas yra žalias. Kaip dailidės Juozapo uošvė, o ypač kaip gyvas nekaltai pradėtos Mergelės Marijos „tabernakulis“, ji globoja visus, kurie dirba su mediena: dailides, baldžius, medinių namų statytojus (Daugėliškio bažnyčia yra medinė). Kadangi pati saugojo Mariją kaip brangenybę skrynelėje, ji globoja auksakalius ir netgi statinių dirbėjus. Onos lobis buvo Mergelė Marija, todėl ji globoja kalnakasius, kasančius žemės gelmėse slypinčius turtus. Ona mokė Mariją palaikyti namuose švarą, todėl globoja šluotų gamintojus; mokė austi, todėl globoja audėjus; mokė siūti, todėl globoja siuvėjus ir visus, kurie audžia, parduoda audinius ir siuva, taip pat ir nėrėjas; vienoje legendoje minima, kad ji mezgusi pirštines, todėl yra pirštinių gamintojų globėja. Kaip taupi namų šeimininkė, ji yra prekiautojų sendaikčiais globėja. Kaip Marijos, Stella maris, motina, ji globoja jūrininkus. Ir dar ji globoja krikščionių šeimas ir našles.
Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą. Kaip Mergelės Marijos motinos, jos prašoma padėti gerai išauklėti vaikus. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti gražiai numirti. Daugėliškio bažnyčioje stebuklai vyko ir tebevyksta, tik apie juos, sako, kalbama pašnibždomis. Vieni sako, kad asmeninė laimė ir džiaugsmas mėgsta tylą, o kiti, bijantys būti išjuokti, todėl nesidalija stebuklingais patyrimais, kurių sulaukė melsdamiesi šioje bažnyčioje.
Paveiksluose Ona su Joakimu vaizduojami ir kartu, ir atskirai. Joakimo atributas yra du balandžiai, skirti paaukoti Šventykloje, bet dažniausiai jis vaizduojamas kartu su Ona prie Aukso vartų, kur jiedu yra tarsi vienas kito atributas. Labai dažnai Ona vaizduojama mokanti mažąją Mariją skaityti Šventąjį Raštą. Tai vaizduojantis paveikslas ir puošia Daugėliškio bažnyčios šv. Mergelės Marijos altoriaus antrąjį aukštą.
„Meniniu požiūriu vertingiausias, pasak kunigo Edmundo Paulionio, sidabru dengtas šv. Kazimiero paveikslas bei Komuninė taurė (žalvaris, 1738 m. Sidabras, kalimas, liejimas, kalstymas, graviravimas, auksavimas). N Daugėliškio taurės kartelėje išgraviruoti ją dovanojusio Trakų vaivados, LDK vėliavininko ir Daugėliškio seniūno Petro Paco bei jo žmonos Elzbietos Šemetaitės herbai su inicialais. Šį Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčiai priklausantį kultūros paveldo objektą galima rasti Bažnytinio paveldo muziejuje. Bažnyčioje turime išsaugoję ir liturginių drabužių. Vienas jų – greit šimtmetį skaičiuosiantis senas, auksu siuvinėtas arnotas, kurį, kaip dovaną Dievui, bažnyčiai parūpino Padysnio kaimo tinkintieji“, – pasakojo B. Augaitis.
Arnotas (lot. ornatus) reiškia „puošnus“. Arnotas simbolizuoja Kristaus meilę žmogui.
Visais laikais žmonės bendravo su aukštesnėmis jėgomis, pasirinkdami ypatingas vietas bei daiktus. Liturginiai drabužiai, naudojami katalikų bažnyčiose mūsų laikais, buvo patvirtinti Tridento visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime, 1545–1563 metais vykusiame Italijos mieste Tridente. Po šio susirinkimo kasdieniu privalomu kunigo drabužiu tapo sutana (prancūziškai – apranga). Nešiojama ji buvo jau VI amžiuje. Iš pradžių tai buvo paprastas tamsus maišas, kurį vilkėdavo atgailaujantys dvasininkai. Tamsi spalva simbolizavo atsiskyrimą nuo pasaulio. Sutaną privalu nešioti su kolorate (apykakle – įdvasinimo ženklu), kurią juokaudami klierikai vadina „skaistute“.
„Kiekviena bažnyčia turi savo aurą. Ši bažnyčia yra veidrodis. Žmonių, kūrusių šią bažnyčią, sielos ir širdžių grožis. Kartais žmogus klausia: kam čia ta liturgija, kam tie altoriai ir dekoracijos, kam ta režisūra?.. Pagalvokime. Sutiktas žmogus jums maloniai linkteli, šiltai nusišypso ar atsiunčia jums mielą žinutę. Jus taip pat užlieja geros emocijos, dėliojasi pozityvios mintys, bręsta kilnūs ketinimai, nes viskas aplink kalba… Daiktai ir simboliai taip pat kalba. Ir ne jie keičia pasaulį, o mes, matydami juos, išgyvename gražius jausmus ir keičiame pasaulį. Visi bažnyčioje esantys meno kūriniai, architektūriniai statiniai taip pat kalba. Apie viską kalba, tereikia atsipalaiduoti ir įsiklausyti…“, – sakė kunigas B. Augaitis.
Ne šiaip pradėjau šį pasakojimą nuo dviprasmiškos minties apie Daugėliškį. Keistai susiklosčiusi istorija per ilgą laiką suformavo ir čia gyvenančių žmonių tradicijas, giliai įsišaknijusias net jų charakteriuose ir tapusia savotiška vizitine kortele. Tai įtarinėjimai ir nuolatinė gynybinė parengtis, net jei niekas ir neketina pulti. Ginti savo žemę, savo idėją, įsitikinimus, net jei ir klaidinga, ginti viską: ir gera, ir bloga, bet savo… Tai labai kilnu, bet ir šiek tiek pavojinga, nes ginantis nuo visko ir visų, galima nubaidyti ir sėkmę, ir galimybę.
Matyt, neatsitiktinai ir pasakojimą apie bažnyčią pradėjusi Ignalinos viešosios bibliotekos N. Daugėliškio filialo bibliotekininkė Zoja Boguško, pradėjo žodžiais: „Palyginus su visomis pasaulio bažnyčiomis mūsų šv. Joakimo ir Onos bažnyčia visomis prasmėmis yra pati geriausia. Žinote kodėl? Todėl, kad ji yra mūsų.“
Kruopštumą ir tikslumą mėgstanti Z. Boguško parengė fotografijų ir dokumentų parodą. Kurioje atsispindi ir šios konkrečios bažnyčios istorija per paskutiniuosius 130 metų. Mat būtent tada ji ir atstatyta po gaisro. Bažnyčias niokoja ne tik stichinės nelaimės, karai, gaisrai, bet kartais ir patys kunigai. Vienoje iš fotografijų matyti kultūros paveldas – sakykla, kuri čia dirbusio kunigo Aldo Čeponio paliepimu, net ir priešinantis tikintiesiems, prieš keliolika metų buvo nugriauta. Pasak Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio, nustatyti, kada bažnyčiose buvęs valstybės turtas, įrašytas į kultūros paveldą prapuolė, yra labai sudėtinga. „Bažnyčių klebonai dažnai keičiasi. Išaiškėjus, kad į registrą įrašytos vertybės nėra, naujas bažnyčios tarnas neretai trauko pečiais: „Nežinau, nemačiau, niekas neperdavė“. Nemažai dar bažnyčių savininkų apskritai neturi supratimo, kas tai yra vertybė“, – teigia Kultūros paveldo saugotojas.
Pasakodama apie bažnyčią Z. Boguško didelį dėmesį skyrė ir čia dirbusiems kunigams bei jų indėliui vardan bendruomenės.
Šios bažnyčios šventoriuje palaidotas ir šioje parapijoje gimęs daug kam žinomas blaivaus gyvenimo būdo skleidėjas, didelis Lietuvos patriotas ir tikinčiųjų teisių gynėjas kunigas Algimantas Keina, kuris per pamokslus dažnai primindavo: „Kiekvienas kunigas turi tvirtai stovėti ant dviejų pagrindinių polių – Dievo ir Tėvynės.“
Projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ renginyje N. Daugėliškyje dalyvavo ir bendruomenės pirmininkė Indrė Gruodienė bei jos klasės draugas, bendramintis, dabar jau architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, architektūros fakulteto lektorius doc. Dalius Vrubliauskas. Pradėjęs nuo eilės jaudinančių sutapimų, atvedusių jį iki Daugėliškio, architektas trumpai charakterizavo šią bažnyčią, kuri subtiliai atskleidžia ano meto liaudies meistrų braižą. „Bažnyčia stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė, su siauresne apside. Ji pasižymi gausiais medžio pjaustinių ornamentais iš lauko ir viduje. Vidus 3 navų, atskirtų stulpais. Architektūrinė kompozicija nužiūrėta į trijų navų bazilikinio plano mūrines bažnyčias su dviem stambiais fasadiniais bokštais. Navų ir bokštų langai dideli, su trikampiais antlangiais. Langai dvivėriai, turi po 12 stiklų atidaromuose sparnuose ir dar 10 įvairių formų stiklų antlangiuose. Visų antlangių stogeliai papuošti išpjaustinėtų ornamentų briaunomis. Apskritai, visas bažnyčios pastatas yra originalus savo puošyba, kuri ir yra liaudies meistrų indėlis“, – sakė D. Vrubliauskas.
Jei anksčiau lankytose bažnyčiose kalbėta, kas buvo ir kas yra, tai Daugėliškyje didžiausias akcentas – į tai, kas dar gali būti. Šio projekto indėlis – idėjos Naujojo Daugėliškio šv. Joakimo ir Onos parapijai. Viena jų – bažnyčios architektūrinių subtilybių susisteminimas ir pateikimas visuomenei, ką galėtų atlikti VGTU studentai, vadovaujami D. Vrubliausko, antroji – muziejus a. a. kunigo Algimanto Keinos neįkainojamiems darbams. Su bibliotekininkės Z. Boguško žiniomis ir skrupulingumu bei Daugėliškio krašto bendruomenės Indrės Gruodienės meninėmis ir diplomatinėmis galimybėmis šios idėjos nesunkiai virstų kūnu, padėsiančiu Daugėliškiui įgyti ne tik menamą, bet ir apčiuopiamą vertę.
Autorės nuotr.
Vytauto Lekavičiaus
