Liepos 12-osios popietę Kazitiškio parke su jauduliu laukėme tautodailininkės Irenos Eitminavičienės. Jau žinojome, kad jos šaknys yra iš Ažvinčių krašto, tėtis gimęs Ažvinčių kaime. Tautodailininkės gimtinė Antalieptėje, Zarasų rajone. Ten dabar  gyvena mama. Tėtis iki pat mirties buvo elektros tinklų viršininkas, bet labai domėjosi muziejais, buvo kultūros fondo pirmininkas, atstatinėjo kryžius rajone, stogastulpiai žymiems žmonėms taip pat buvo statomi jo dėka. Irenos močiutė buvo audėja, rankdarbiais užsiėmė ir mama. Matyt tas pomėgis nuo vaikystės ir atėjo. Tautodailininkė, šiuo metu dirbanti Utenos „Saulės“ Gimnazijoje matematikos mokytoja, sakė, kad matematika puikiai pasitarnauja gaminant žaisliukus iš šiaudų, juk reikia ir paskaičiuoti, o ypatingai svarbu – erdvinis matymas. Iš šiaudų šeimoje niekas nieko negamino, viskas prasidėjo tada, kai buvo maži vaikai, kai matematika ir vaikų ligos buvo nesuderinami dalykai. Todėl Irena keliems metams tapo darbų mokytoja. Apie 1990 metus, kai nieko nebuvo, o vaikus reikėjo kažko mokyti, ji apsilankė pas uteniškę meistrę, gaminančią šiaudinukus. Dabar Irena pati  moko šio meno. Darbui naudoja  rugių ar kvietrugių, kartais smilgučių (kiškio ašarėlių) šiaudus. Šiaudai turi būti švarūs,  gražūs, tada ir sodas gražus išeina. Šiuo laikotarpiu šiaudai jau netinkami, sodai būtų tamsūs negražūs.

Po trupučio teorijos Kazitiškio promočiutės, močiutės, mamos ir vaikučiai puolė žaislų gaminti. Tautodailininkė puikiai atliko savo darbą, pamokino, nuramino, paguodė ir kiekvieną apdalino gerąją emocija.

Dėkojame Irenai Eitminavičieiniai už skleidžiamą šilumą ir grožį. O pasikalbėjusios, sužinojome ir kitus jos mėgstamus amatus, tad, jeigu jau susitikome, tai bendrausime ir toliau.

Ši edukacija – viena iš projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ veiklų.