2020-ieji – Pauliaus Širvio jubiliejiniai metai. Rugsėjo 6-ąją sukako 100 metų, kai Padustėlyje, vaizdingame Zarasų krašte, gimė poetas-legenda, kurio poezija deklamuojama ir nuolat prisimenama. Iki šiol per visą Lietuvą skamba pagal jo eiles sukurtos dainos.

Eilutėmis iš keleto poeto eilėraščių iteratūrinį-muzikininį vakarą pradėjusi  Vidiškių filialo bibliotekininkė Dalė Švilpienė  padėkojo visiems, suradusiems laiko ateiti  ir palinkėjo gero vakaro.

Apie poeto gyvenimo vingius kalbėjo mokytoja Laimutė Šapokienė, ji teigė, kad  poeto gyvenimas buvo labai sudėtingas: basakojė vaikystė pilna ašarų ir džiaugsmo, alkiui nuraminti motinos dainuojamos dainos ir sekamos pasakos vaikams, nuolatos prašantiems duonos. Aštuonerių metų likęs našlaičiu, būsimasis poetas patyrė sunkią piemenėlio dalią. Žiemomis mokėsi Dusetų ir Aleksandravėlės pradžios mokyklose, vėliau – Salų žemės ūkio mokykloje.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas poetą Paulių Širvį metė į patį jo pragarą: perėjo kelis mirties lagerius, išgyveno visus baisumus.

Eiles Paulius Širvys pradėjo rašyti tada, kai draugų paprašytas rašė meilės laiškus jų draugėms, kurios juos gavusios net apsiverkdavo. Gyvenimas išmokė poetą sukąsti dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad nesprogtų. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daug eilėraščių poetas negrąžinamai išbarstė ant savo audringo ir vingiuoto likimo kelio.

„Kiek daug apie Paulių Širvį prirašyta. Kiek daug pripasakota. Kiek daug jį pažinojusių, kiek daug „draugų“ . O jis parašė: „Aš toks vienas, velnioniškai vienas…“ Toks ir liko.

Renginio metu poeto Pauliaus Širvio eiles skaitė Elena Risakovienė, dainas pagal poeto kūrybą atliko Algirdas Juodagalvis. Džiugu, kad Pauliaus Širvio poezija šildo ir džiugina tikrai ne vieną vienišą širdį, o skambus, jausmingas žodis pavirtęs dainomis, kurios dainuojamos iki šių dienų.