Atrodė pats ruduo savo spalvų palete nuspalvino dieną, kai rugsėjo 2-ąją vidiškiečiai rinkosi į literatūrinę-muzikinę popietę. Tą dieną bibliotekoje viešėjo kraštietė poezijos kūrėja Valė Ragauskaitė-Laurynėnienė. Šiltai vidiškiečių sutikta, Valytė skaitė savo kūrybą, dalijosi prisiminimais iš anų laikų.

„Kiek širdies į eilės įdėta,  kiek išgyvenimų?“, – Valė kalbėjo, kad reikia gyventi čia ir dabar, nes laikas lyg ta srauni upė, nusineša ir neklausia, ar mes to norim, ar ne ?

Skaitytos eilės atskleidė įvairius Valės gyvenimo tarpsnius.  Kur prabėgo basakojė vaikystė? Kur jaunystės dainos nuklegėjo pievomis… Kiek visko būta, kiek išgyventa, išjausta. Viskas  nugulė į eiles, prisiminimus. Valės  gebėjimas nuoširdžiai bendrauti tarsi užbūrė visus susirinkusius. Ji taip aiškiai ir suprantamai kalbėjo apie savo kelią į poeziją.

Renginį paįvairino Indrės Gruodienės atliekamos dainos, kalbos, humoras.

Eiles skaitė Elena Risakovienė, Onutė Sirotkinienė, poetės anūkėlė. Renginyje dalyvavo  dukra Asta, ir netgi trijų mėnesių anūkėlis.

Bibliotekininkė džiaugėsi, kad  į taip ilgai lauktą renginį  atėjo tiek daug Valės  pažįstamų, draugų, giminaičių.

Seniūnui  Alfredui Aškelėnui taip pat buvo smagu paklausyti ilgai brandintų Valės eilių,  jis dovanojo rudeniškų gėlių puokštę ir linkėjo sėkmės kūryboje bei asmeniniame gyvenime.

Sunku pasakyti ar Valė  kada yra gavusi tiek daug gėlių kaip tądien. Draugai, artimieji, kaimynai, gerbėjai, išsakė  nuoširdžiausius  linkėjimus.

Renginio pabaigoje bibliotekininkė Dalė padėkojusi už puikią popietę, linkėjo tolimesnės sėkmingos kūrybos, ji  dėkoja visiems, kurie geru žodžiu, patarimais, finansine parama  prisidėjote prie renginio.

 Vidiškiečiams

Grįžtu namo, nors metų daug praėjo,

Pavasarių, žiemų, gražių rugsėjų.

Lyg ta pati, o dūšioje kitokia,

Gyvenimas pamėtė ir pamokė.

Ir jūs, mielieji gretos praretėję.

Daug sutiktų Šviesos šalin išėję.

O likę, kaupiam išminties bagažą,

Kai kam gana, o man vis maža.

Tokia pati, tiktai jau protingesnė,

Vienatvė davė šansą tai suprasti,

Viena – desėtkas greit metelių,

Minu Dievulio skirtą kelią.

Žilsta vaikai, anūkė jau panelė,

Myliu gyvenimą ir kožną jo dienelę.

Atsimenu likimo skirtus žmones,

Aukščiausiam padėkoju už malonę,

Kad davė išminties dorai gyventi,

Gyvenimas, tai ne kasdien šventė.

O kasdienybėj rasti gėrio grūdą,

Ir noro reik turėt, ir toksai būdas.

Grįžau namo, o ar mane priimsit?

Prisiminimais ir eilėm pasidalinsit?

Valė Laurynėnienė-Ragauskaitė

• 

• 

• 

• 

•