Lina RAGINYTĖ
Dažnam dailė prasideda ir baigiasi ties tapymu, nes kartais žmogui lengviau ir paprasčiau nežinoti. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Ignalinos viešosios bibliotekos susitikimų ciklas „Pokalbiai su dailininkais“ mėgstančius plėsti akiratį ir ieškoti naujų potyrių pakvietė susipažinti su jaunąja menininke Ieva GASIANEC.
Iki šiol vykusieji susitikimai su menininkais Jonu Grunda, Nerija Daubare, Inga Ponomarenko ir jos dukra Kamile, Jolanda ir Volanda Raupelytėmis vyko jų pačių susikurtoje kūrybinėje erdvėje, kuri ir saugo, ir stiprina, o užsukusiam svečiui suteikia papildomos informacijos apie kūrėją, nors… Ievai teko kitoks iššūkis. Ji pirmą kartą su savo darbais išėjo į viešumą – pristatė pirmąją parodą Ignalinos viešosios bibliotekos erdvėse ir atsivėrė auditorijai ne sau įprastoje aplinkoje. Svečiai nematė merginos dirbtuvių, nes jų dar tiesiog nėra. Ieva per daug jauna, kad jau galėtų žinoti, kokioje erdvėje save mato ir jaučiasi geriausiai, ji dar tik žvalgosi ir ruošiasi didžiajam skrydžiui iš gimtojo lizdelio.
Ignalinos viešosios bibliotekos Atradimų erdvėje eksponuojama gausybė Ievos darbų, kalbančių už save. Merginos žirgelis – grafika. Truputis žinių primiršusiems, o gal praleidusiems dailės pamokas. Grafika – viena iš vaizduojamosios dailės rūšių. Dailė skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Maždaug XX a. atsirado ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos, ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka. Dar ženklų atspaudą mene bando įspausti IT, nes dalis darbų jau kuriama kompiuterinėmis programomis. Ši sodri įžanga apie dailę – tarsi tiltas su ženklais ir žibintais, kad būtų lengviau leistis į kelionę su Ieva paskui jos kūrybą.
Kūrėją pristačiusi renginių autorė, bibliotekininkė Laima Andrijauskienė akcentavo, jog tai –pirmoji buvusios mūsų gimnazistės ir Ignalinoje veikiančios Dailės studijos auklėtinės, dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinį dizainą studijuojančios merginos paroda. Ir smagu, kad būtent miesto bibliotekoje ir pradedantieji, ir jau gerai žinomi menininkai atranda erdves, padedančiais pristatyti kūrybą visuomenei.
Renginį vedusi ir menininkę kalbinusi jos dailės mokytoja Audronė Čeponienė meistriškai laviravo tarp įvairiomis technikomis atliktų Ievos kūrinių ir žaismingai provokavo pašnekovę atvirumui, galiausiai linkėdama Ievai paleisti visus mokytojus ir patarėjus ir eiti, ten ir taip, kur ir kaip veda širdis.
Ieva nebuvo lengvas pašnekovas, kaip pati teigia, viską pasakanti darbuose, tad ir bandyta daugiau ieškoti atsakymų kalbantis apie kūrinius ir su kūriniais. Parodoje eksponuojami tik du tapyti paveikslai. Visa kita – ranka ir kompiuteriu atlikti grafikos darbai: natiurmortai, istorinės tematikos darbai, Vilniaus architektūros vaizdai, plakatai, iliustracijos…
Kaip jau minėta, mokykloje dailės mergaitę mokė ir egzaminui ruošė mokytoja A. Čeponienė, o po pamokų ji dar lankė neformaliojo ugdymo užsiėmimus Dailės studijoje, kur Ievą kūrėjos keliu vedė jos teta Nijolė Trinkūnienė. Tikrai taip… mergina – ties rimta riba, kai profesionalų artimųjų globa ar kritika gali užgožti jos pačios vidinį balsą. Ieva, sako, kol kas džiaugiasi galimybe turėti patariamųjų balsą. Šioje šeimoje dailei „paslankios“ kone visos moterys, tarsi kokios teptuko užkalbėtojos: Nijolė, jos sesuo Laimutė ir jos dukros Edita bei Ieva. Tik menininko keliui neatsispyrė Nijolė ir Ieva. Laimutė su vyresnėle dukra žemiškesniais dalykais susidomėjo – inžinerija.
Dailininkės keliu pasukusi Ieva pasirinko grafinį dizainą ir mato save iliustracijų srityje. Tai išties labai platus saviraiškos laukas. Ji jau turi užsakymą, tad dabar kuria iliustracijas Gabrielės Ignatavičienės rengiamai knygai ,,Marcelinas Balaišis. Memuarai“.
Kantrybė, kruopštumas ir, be jokios abejonės, Dievo dovana kurti – yra tas derinys, kuris padės Ievai pasiekti daug ir dar daugiau…
Jaukiame pokalbyje dalyvavo ir menininkės šeima, giminaičiai, esami ir gal būsimi draugai bei kūrėjos gerbėjai. Visi rado, kuo pasidžiaugti, ko palinkėti ir… ką padovanoti: plaukė gėlių jūra. Pabaigos akcentas – daug daug apsikabinimų ir nuo šiol ne tik nuo lietaus saugosiantis, bet ir jaukius gimtuosius miškus priminsiantis stilizuotas skėtis – bibliotekos dovana.
Nors renginių ciklas keliauja į pabaigą, juos lankantys šnibžda, kad reikėtų antros dalies: dailė – tokia plati, o pasisvečiuoti pas kūrėjus – neįkainojama patirtis ir įkvėpimas drauge visiems kurti teisingą pasaulį, pradėjus čia, savam krašte.
Autorės ir Ignalinos TV nuotr.
