,,Skaitydama Eglės Frank ir Rasos Aškinytės knygas jaučiausi taip, tarsi būčiau anapus veidrodžio, o gal – šešėlių karalystėje, – literatūrinę popietę Ignalinos bibliotekoje pradėjo rašytoja Gintarė Adomaitytė. ,,Rašoma apie kitokius gyvenimus nei mano, bet vis tiek – suprantama. Jausmas panašus į tą, kai eini rudens vakarą per miestą, matai užsižiebiančius langus, siluetus juose ir spėlioji, kaip ten iš tikrųjų gyvenama“.
2022 metų rugpjūčio 17 dienos pavakare Ignalinos bibliotekoje lankėsi dvi vilnietės – rašytojos Rasa Aškinytė ir Eglė Frank. Jos prisipažino, kad Ignalinos krašte susitinka dažniau nei Vilniuje, todėl natūralu, kad savo knygų pristatymui šį kartą pasirinko būtent Ignalinos biblioteką – juk abi yra šio krašto sodybininkės, viena nuo kitos nutolusios tik 14 kilometrų. Rasos sodyba – giminės paveldas, o Eglė ir jos šeima savo vasarnamį laiko itin sėkmingu pirkiniu.
Rasa Aškinytė neseniai išleido apsakymų knygą „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“). Tai – jau šeštoji R. Aškinytės grožinės literatūros knyga. Eglę Frank galime sveikinti su debiutu. Pirmoji jos knyga – novelių rinkinys „Mirę irgi šoka“ – pasirodė šių metų pradžioje (leidykla „Kitos knygos). ,,Pirmoji knyga dažniausiai tampa išsirašymo knyga” – pasakojo Eglė, nė nebandydama nuo skaitytojų slėpti, kad pakeliui jau ir antroji.
Abi autorės, G. Adomaitytės paskatintos, bandė įvardinti savo knygų panašumus ir skirtumus. E. Frank knygoje rasime įvairių tipažų moterų, jų išgyvenimų, galios apsireiškimų, atvirų pasakojimų apie jautriausias, vis dar nutylimas gyvenimo paraštes. R. Aškinytės knygoje aprašomos sudėtingos, dažnai skausmingos moterų patirtys, bet pabaiga yra sąlyginai laiminga – juk autorė palieka tekste vilties bei šviesos. Net ir knyga yra dedikuota Šviesai. ,,Mudviejų knygas vienija vienatvė” – tvirtino Rasa, o Eglė nė kiek neprieštaravo.
Paklaustos apie rašymo ypatumus, autorės dalijosi patirtimis, kaip sekasi darbuotis, kuriuo metu geriausia tai daryti. Rasa pasakojo, kad rašymui gali skirti tik tris mėnesius – tai liepa, rugpjūtis ir sausis, tuomet ji kasdien dirba net po 12 valandų. Svarbiausia – sugalvoti knygos pavadinimą ir nutarti, kam ji bus dedikuota. ,,Tada knyga jau lyg ir parašyta” – juokėsi Rasa.
Eglei pats geriausias laikas rašyti yra pirmoji dienos pusė, kai ji kupina energijos ir pasaulį mato ryškiau. Sunkiausia – sukurti teksto, jau beveik gimusio, pabaigą.
Be knygų rašymo, autorės dirba ir kitus darbus. E. Frank yra nuolatinė kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ autorė. R. Aškinytė dėsto universitete bei dirba psichoterapeute.
Kuo rašytojos norėjo būti vaikystėje? Paaiškėjo, kad Rasa rengėsi tapti gydytoja, bet išklausė mamos medikės patarimų ir pasuko kitu keliu – į filosofijos studijas. Dabar, tapusi psichoterapeute, jaučiasi priartėjusi prie vaikystės svajonės.
Eglė Frank prisipažino, kad vaikystėje žavėjosi Vilniaus troleibusais, bet dar labiau jų vairuotojomis ir plačiu prieš jas atsiveriančiu vaizdu, tad save suaugusią įsivaizdavo vairuotojos kabinoje.
Renginio metu buvo gera prisiliesti prie lietuvių autorių kūrybos, sužinoti, kaip jos gyvena, kuria. Kuo nuoširdžiausiai linkėta naujų kūrybinių kelių ir susitikimų.
Ignalinos viešosios bibliotekos ir Meno bangų inf.
Fotografavo Inga Besusparienė
