Vasario 4 dieną Naujajame Daugėliškyje  prasidėjo renginių ciklas, skirtas Šv. Agotos, Duonos dienai. Išvakarėse visi norintys buvo pakviesti į bendruomenės namus, kur savo rankomis krosnyje galėjo išsikepti naminės duonelės. Kol visi ant klevo ar ajerų lapų formavo kepalėlius, Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos parapijos kunigas Rimas Kalmatavičius papasakojo apie duonos sakralinę reikšmę bei Šv. Agotos – kankinės, numaldžiusios ugnį, istoriją. Bibliotekininkė Renata pristatė žinomos tautos istorikės ir etnografės Pranės Dundulienės knygą „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“ ir duonos kepėjėlius linksmino pasaka bei eilėmis. Džiugu, kad atvyko svečių iš Ceikinių, Vidiškių seniūnijų bei Ignalinos. Drauge iškepti 24 SAVOS duonos kepalėliai.

Tai, ką žmogus turi brangiausia yra duona. Duona – kur kas daugiau nei kasdieninis maistas. Namuose, kuriuose pakanka duonos – pilni namai, duona – įkvėpimo šaltinis ir parama. Duonos kvapas – vienas pagrindinių kvapų, iškylančių mūsų prisiminimuose. Tikimasi, jei turėsi Šv. Agotos duonos truputėlį, išvengsi daugelio negandų. Duona turi daug prasmių. Žmogus ragaudamas duonos, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Kepamos duonos kepalas žymėtas kryžiaus ženklu, o valgyti kryžiumi paženklinta duoną, pačiam priimti palaiminimą. Kad padėtum duoną ant stalo, reikia nueiti ilgą kelią. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo kelią, todėl duona tokia sava. Pasėtas grūdas turi numirti, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis.