Liepos 7-o  pavakarę gausiai susirinkę dūkštiečiai  paminėjo poetės Janinos Degutytės 95-tąsias metines. Janinos Degutytės gyvenimas kupinas skaudžių potyrių. Poetė gimė 1928 m. liepos 6 d. Kaune, statybos techniko ir namų šeimininkės šeimoje. Šeima kurį laiką gyveno darniai, kaip prisimena pati poetė viskas pasikeitė jai sulaukus 7 metų. Mama pradėjo gerti. Ji gėrė viena, išgėrusi buvo agresyvi, nevaldoma. Mamos agresiją nesyk patyrė dukra. Degutytė motinos neteko gana anksti. Negana to, 1942 metais neteko ir tėvo. Nuo mažens turėjo nemažai sveikatos problemų, o eilėraščius pradėjo rašyti gana anksti. Rašė būdama vos dešimties. Po  literatūros studijų  Vilniaus universitete dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje. Dar labiau suprastėjus savijautai, ji įsidarbino sanatoriniuose vaikų namuose, dirbo leidykloje redaktore. 1958 m. Janina Degutytė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Jos eilėraščiuose daug juodos ir baltos spalvos, daug liūdesio, daug filosofinių apmastymų.

Aš nenoriu eilėraščių rašyti.
Netikėkit, jog tai džiaugsmas. Netiesa.
Aš norėčiau duoną minkyt, supti kūdikį,
Įdiržėjusiais delnais per šienapjūtes
nešti savo vasarą….

Tačiau poezija jos pašaukimas ir ji rašė ne tik suaugusiems bet ir vaikams. Išleista daugiau negu 20 eilėraščių knygų,  kai kurie iš jų virtę dainomis. Janina Degutytė mirė 1990 m. vasario 8 d. eidama 62-tuosius metus., palaidota netoli savo namų, Antakalnio kapinėse.

Poetės eiles  skaitė Deimantė Puriuškytė, Meilė Sodėnaitė, Teresa Svirkovičienė ir Nijolė Rukšėnienė. Dainomis ir gitaros garsais džiugino Jonas Povilaitis.

Elvyra Mačiulienė, Dūkšto filialo vyriausioji bibliotekininkė