Saulėtą ir šiltą  rudens  dieną Dūkšto bibliotekoje liejosi poezijos posmai, skambėjo muzika. Gausiai į renginį susirinkusieji pagerbė didžio poeto  Justino Marcinkevičiaus atminimą. „Poetinis žodis turi būti tvirtesnis už neapykantą‘‘, – kalbėjo bibliotekininkė Elvyra Mačiulienė,  pristatydama poeto asmenybę, pabrėždama koks jis yra mums svarbus ir brangus. Poeto kūryba kalba pati už save: pirmąją poemą  „Dvidešimtas pavasaris“ jis parašė 1957 m. vėliau sekė  kiti žymūs rinkiniai: „Duoną raikančios rankos“, ,,Gyvenimo švelnus prisilietimas“, “Būk ir palaimink“, garsioji trilogija „Mindaugas, Mažvydas, Katedra,,.  J. Marcinkevičiaus poezija skambėjo ir neramiais Sąjūdžio  laikais, kai Lietuva kovojo už nepriklausomybę, jo prasmingas žodis būrė į mitingus,  susirinkimus.

Į renginį, prisidedamos prie iniciatyvos, atvyko Rimšės bibliotekininkė Jolanta Žuromskienė su savo aktyviausiomis skaitovėmis Elzbieta Rubiniene, Vida Sakalauskiene, Vidmanta Visakavičiene, Brone  Abaravičiene. Moterys  skaitė pasirinktas poeto eiles, prie jų prisijungė  ir Dūkšto bibliotekos skaitovės Vanda Alejūnienė, Teresa Svirkovičienė, Aldona Kavaliauskaitė,  Genė Misiūnienė ir Ramunė Kanišauskaitė. Poeto eilės nuskambėjo naujai, nors iki sielos gelmių jos yra artimos ir žinomos. poeziją dar labiau  įprasmino ir renginį  paįvairino  muzika ir dainos, kurias dovanojo  Česlovas Varna. Skambėjo „Tėvynė dainų ir artojų, „Lopšinė gimtinei ir motinai“, ,,Laisvė‘‘,  joms pritarė visi susirinkusieji. Laikas  pralėkė  akimirksniu, pasisėta  gerų  emocijų,  pasidalinta mintimis prie kvapnaus mėtų arbatos puodelio.

    Nijolė Mažeikienė,
Dūkšto filialo vyresn. bibliotekininkė