Ulrich Hub

Ančiai reikia ramento, nes dešinė jos koja nesveika. Ji jaučiasi vieniša, nėra mačiusi nieko, tik savo kiemą, bet bijo jį palikti ir žvilgtelėti, kas yra už tos aukštos tvoros. Netikėtai iš už kampo išdygusi višta, pasirodo, akla. Tačiau dėl to visai nenusimena, jaučiasi esanti pilna jėgų. „Nieko nebijau, nes nieko nematau.“ Ji įkalba baikščią antį leistis į kelionę – į tokią vietą, kurioje pildosi visi slapčiausi norai. Antis bus vištos akys, o višta atstos ančiai ramentą. Jos skirtingos, dažnai pasiginčija, bet jų bendrystė vis stiprėja. Kai juodvi kartu, jokios negalios nemaišo. Antis net pasiryžta skristi, o neregė višta visą kelionę išgyvena kaip filmą. Juk esmė – tiesiog turėti gerą draugą. Ir tikslą. Jų tikslas yra kelionė, kuri, nepaisant visų baimių, įkvepia smalsauti, patirti, tikėti sėkme ir galiausiai suvokti, kas yra svarbiausia.