Bibliotekoje pakvipo eglišakiais, džiovintais augalais ir žvakių vašku. Čia, tarp lentynų ir ramių puslapių šiugždesio, mes pynėme Advento vainikus. Kol rankos kruopščiai dėliojo šakeles, spyglius ir dekoracijas, prisiminėme vainiko atsiradimo tradicijos istoriją. Kadaise jis buvo paprastas, iš šiaudų nupintas ratas, kuriame uždegama kiekvieną savaitę po žvakę, taip artėjant prie šventės, prie šviesos.

Tą popietę mus sujungė ne tik bendras darbas, bet ir prisiminimai. Tylos minute pagerbėme ilgametę Mielagėnų mokyklos biologijos mokytoją, gilūtiškę floristę Klotildą Duniauskienę. Atrodė, kad jos buvimas vis dar čia – tarp mūsų, tarp spalvotų kaspinų, eglių šakų ir kruopščiai parinktų uogų. Klotildos dovanoti floristikos žurnalai gulėjo ant stalų lyg tylūs patarėjai. Pavartę juos radome daugybę idėjų – spalvų derinių, kompozicijų, formų, kurias kiekvienas savaip perėmėme ir prisitaikėme.

Kiekvienas susikūrėme savąjį vainiką – kitokį, atspindintį asmeninį skonį, nuotaiką ir vidinį laukimą. Vieni rinkosi tradicines žalias šakeles su keturiomis žvakėmis, kiti drąsiau derino ryškesnes spalvas, uogas, džiovintas gėles. Kai darbai buvo baigti, stalą papuošė spalvinga vainikų mozaika – šilta, gyva, pripildyta kūrybos ir prisiminimų.

Išnešdami savo vainikus namo, jautėme, kad kartu parsinešame ir šiek tiek ramybės, šventės laukimo džiaugsmo. O kartu – pagarbą ir prisiminimus apie buvusią nuolatinę bibliotekos lankytoją Klotildą Duniauskienę, kurios meilė floristikai ir mokymai iki šiol įkvepia kurti, puošti ir džiaugtis.

                                                                Gilūtų bibliotekos vyresn. bibliotekininkė V. Girdžiušienė