Sausio 22 d. bibliotekoje vyko Ignalinos trečiojo amžiaus Gamtos fakulteto paskaita. Į ją susirinko gausus būrys lankytojų. Renginį pradėjome filmu „Poledinė ežerinių stintelių žvejyba, sukant bobas Lūšių ežere“, šis žvejybos būdas įtrauktas į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Vėliau klausėmės Birvetos tvenkinių direktorės Editos Brukštuvienės paskaitos „Akvakultūra“. Sužinojome, kad karpio protėvis yra sazanas. Nustebino faktas, jog pasaulyje priskaičiuojamos net 38 karpių rūšys, iš kurių dauguma – dekoratyvinės, tačiau jos ypač linkusios platinti ligas. Iš lektorės pasakojimo taip pat susipažinome su trumpa žuvininkystės istorija Lietuvoje.
Manoma, kad karpiai į Lietuvą buvo atvežti XVII–XVIII a., nors tikslių duomenų nėra. Karpiniai tvenkiniai labiausiai plito Vilniaus krašte ir Žemaitijoje, prie dvarų. Ypač žinomi buvo Putvinskių dvarininkai, kurie Šilo Pavėžupyje augino karpius ir sukūrė pažangų, pelningą žuvininkystės ūkį. Karpiai buvo parduodami net į Latviją. Gamtininkas ir žuvininkas Mykolas Girdvainis pirmasis Lietuvoje rašė apie žuvininkystę, taip pat domėjosi bitininkyste. Sužinojome ir tai, kad Vokietija laikoma karpių selekcijos centru.
Edita, baigusi biologijos studijas, prieš 36 metus atvyko dirbti į Birvetą, pasirinkusi gamybininkės kelią. Iš pradžių planavo čia padirbėti tik 3–5 metus, tačiau, pradėjusi kaip jauniausia darbuotoja, dirba iki šiol. Ji yra viena iš nedaugelio moterų žuvininkių Lietuvoje. Darbas nelengvas – ūkis užima net 888,4 ha, jame įrengti 34 tvenkiniai. Žuvys, kaip ir visi gyvi organizmai, serga. Pavyzdžiui, karpiai laikosi būriais, todėl, pritrūkus deguonies, gali žūti visi kartu. Ligos taip pat greitai plinta, nes žuvys užsikrečia viena nuo kitos. Todėl labai svarbu, kad ūkyje dirbtų savo darbą išmanantys ir atsidavę specialistai. Tokia yra Edita ir jos komanda.
Lektorė papasakojo dar daug įdomių faktų apie karpių auginimą ir kasdienius darbus ūkyje. Ypač įsiminė pasakojimas apie žiemos žvejybą – karpiai gaudomi panašiai kaip stintelės, pakraščiuose gręžiant skyles.
Visų įspūdžių ir žinių per vieną paskaitą neįmanoma perteikti, todėl tikimės dar ne kartą susitikti, o gal net apsilankyti Birvetoje.

Irena Čeponienė