Aktyvumą ir bendruomeniškumą skatinantis Ignalinos viešosios bibliotekos projektas „Miestelio balsai“ vis labiau įsibėgėja ir siūlo įdomių veiklų bei patirčių, kurių dvejiems metams suplanuota tikrai daug. Jau dabar gyventojus kviečia stalo žaidimai, mankštos baseine, ir, žinoma, kultūrinės kelionės. Pirmoji jų – MO muziejaus Vilniuje aplankymas – organizuota vasario 19 d. Norinčiųjų ilgai ieškoti nereikėjo, į Vilnių išvyko pilnutėlis autobusas (40 žmonių).
Kelionės dieną buvo lygiai metai, kai palikusi didmiesčio gyvenimą Ignalinos bibliotekoje dirbti pradėjo minėto projekto sumanytoja ir vadovė Beatričė Vanagaitė. MO muziejus atidarytas 2018 m. Tai vienintelis Lietuvoje privatus muziejus, iš esmės pakeitęs supratimą apie meną ir jo suvokimą, kuris tapo prieinamas kiekvienam, nes modernusis menas pristatomas aktualiai, paprastai, patraukliai.
Muziejus gimė iš dviejų žmonių meilės vienas kitam ir menui. Jį įkūrė lietuvių mokslininkai ir filantropai Danguolė ir Viktoras Butkai – pora, kuri nuo 2008 m. kaupia savo meno kolekciją ir dešimt metų veikė kaip „muziejus be sienų“ (parodos, projektai mieste). MO kolekcija (apie 6000 kūrinių) pripažinta nacionalinės reikšmės ir atspindi svarbiausius Lietuvos meno poslinkius nuo sovietmečio iki šių dienų. Skulptūriškos formos muziejaus pastatą suprojektavo pasaulinio garso architektas Daniel Libeskind. Pagrindinis išskirtinumas – į pastato tūrį įkomponuoti laiptai ir arka, jungianti vidinį kiemą su miestu. Vidaus interjero centre – sraigtiniai laiptai, vedantys į ekspozicijų sales. Parodos čia keičiamos dukart per metus.
Mažojoje salėje apžiūrėta Rose Lowder ir Kazimieros Zimblytės paveikslų paroda. Abi menininkės tyrinėja žiūrėjimo, laiko ir ritmo patirtį, kviečia sustoti ir pajusti lėtą, jautrų žvilgsnį, klaidžiojantį tarp plačių spalvų erdvių, detalių ir grubių medžiaginių paviršių.
Didžioji parodų salė yra 1000 kv. m., ji kaskart pertvarkoma ir įgauna vis kitą vaizdą. Šiuo metu čia eksponuojama paroda ,,Amžina laikina” kuria dialogą tarp klasikinio ir modernaus meno kūrėjų, tarp visiems įprasto, matyto ir visiškai netikėto, stebinančio, naujo. Čia gana ilgokai užtrukome. Buvo tikrai įdomu ne tik žiūrėti, bet ir klausytis gido pasakojimo.
Tie meno kūrinių sugretinimai, išprovokuoti dialogai išties sužavi. Štai kad ir XVI a. nežinomo autoriaus tapytas namų altorius ir šalia jo – Selmos Selman ,,Auksinė vinis”, padaryta iš pagrindinėse kompiuterių plokštėse randamo aukso. Paslaptingai atrodo Dalios Truskaitės lyjančio lietaus instaliacija. Šiltos ir nostalgiškos Eglės Ridikaitės nutapytos močiutės skarelės, dėmesį atkreipia Paulinos Pukytės surinktų panaudotų muilų ir muiliukų kolekcija, Andriaus Ermino rūpintojėlis iš gofruoto kartono ar Jurgos Barilaitės ,,Audra stiklinėje”. Negali atsižiūrėti – į pieno stiklinę nukreiptas projektorius su filmuotu vandenyje besiblaškančios merginos vaizdu. Tai sukuria labai tikrovišką reginį!
Paveikslais ir instaliacijomis įdomiai, netikėtai atskleistos meilės ir baimės temos. Ypač įsiminė interpretacijos pagal garsius meno kūrinius. Ekspozicijoje pamatėme ir Mykolo Saukos medžio drožinius, ir Juozo Statkevičiaus teatrinius kostiumus bei Ignalinos kraštui svarbaus Jono Rustemo tapytą nežinomos moters portretą.
Paroda baigiama lūkesčio tema ir užrašytu pastebėjimu, kad mes nuolat balansuojame tarp stokos ir gausos – dedame pastangas ir laukiame atlygio. Gausą bet kada gali pakeisti stoka, o gražūs žiedai nevysta tik nutapyti barokiniuose paveiksluose, ar skanus maistas nesugenda tik ant vaišių stalo, kur duona, žuvis, vynuogės ir net baltoji mišrainė nuvelti iš vilnos.
Dauguma kūrinių kalba apie laiką, laikinumą, trapumą, nykimą, atmintį. Apie tai, kad visos mūsų sukurtos vertybės, mūsų gyvenimai – tai tik akimirksnis. Svarbu, ką mes su juo galime ir norime nuveikti, kokį požiūrį į save ir supančią aplinką spinduliuojame. Apžiūrėjus ekspozicijas, tikrai buvo apie ką pamąstyti. Kas iš tiesų yra amžina – medžiaga, idėja, prisiminimas ar pats patyrimas?
Įsitikinome, kad MO muziejus – tai ne tik galerija – jis siekia būti įdomia ir nuolat besikeičiančia dialogo erdve, kurioje menas pasakoja, kuria bei padeda suprasti socialines, kultūrines ir asmenines istorijas. Na, o tai, kad iš 40-ties geras emocijas namo parsivežusių kelionės dalyvių tik vienas anksčiau buvo aplankęs MO muziejų, rodo ir kelionės bei projekto naudą. Pirmoji išvyka tapo įkvepiančia pradžia – ji suvienijo bendruomenę atradimo džiaugsmui ir atvėrė duris į šiuolaikinio meno pasaulį.
Dvejus metus truksiantis Europos Sąjungos ir Ignalinos rajono savivaldybės finansuojamas projektas ,,Miestelio balsai” pasiūlys ir daugiau kultūrinių, pažintinių kelionių. Bus aplankyti Trakai, Druskininkai, Kulautuva ir kt. įdomūs miestai. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau kalbama apie žmonių vienišumą ir mažėjančias jų galimybes dalyvauti aktyviame gyvenime, įgyti naujų žinių ir patirčių. Šiuo projektu siekiama tai keisti. Jo tikslas – kuo daugiau žmonių įtraukti į prasmingas veiklas.
Projekto savanorė Lina Kovalevskienė
