Nežinau, ar gali būti geriau pasirinktas laikas grožinės literatūros apie arbatą pristatymui, nei Advento penktadienio popietė, tuoj po Pasaulinės arbatos dienos. O su šia literatūra, kartu su arbatos degustacija, Didžiasalio bibliotekos skaitytojus supažindino Palūšės filialo bibliotekininkė Rita Ramanauskienė.  Rita nevadina savęs arbatos eksperte, bet  prieš kelerius metus atsitiktinė pažintis su rūšine arbata paskatino ją domėtis arbatomis. Ji susirinkusiems papasakojo apie juodąją, baltąją, žaliąją ir ulongo arbatas.  Apie arbatas kiekvienas galime pasiskaityti interneto erdvėje, tačiau, kad tiek daug  galima sužinoti iš grožinės literatūros tikriausiai nė vienas nesitikėjo. Nesitikėjo net tie, kurie skaitė tas knygas, bet  gal tik perbėgo akimis, besidomėdami  pagrindiniu knygos siužetu.  Rita pasakodama apie Šri Lankos (Ceilono saloje) auginamą juodąją arbatą, citavo epizodus iš Jefferies D. knygos „Arbatos plantatoriaus žmona“, o kalbėdama apie pačią populiariausią Dardžilingo regione (Himalajų priekalnėse) auginamą juodąją indišką arbatą, skaitė epizodus iš australų rašytojos F. Mc Intosh knygos „Arbatos sodai“, o apie puero arbatos plokštes galima daug sužinoti iš amerikiečių rašytojos Lisos See knygos „Arbatos mergaitė iš Kolibrių skersgatvio“. Degustacijos metu, svarstydami kuri arbata skanesnė nutarėme, kad sena patarlė tikrai teisinga: „skonis draugų neturi“. Todėl pasiklausę Tado Jarmuškos skaitomo Mykolo Sluckio kūrinio „Arbatos puodelis“ sutarėme, kad pakviesti žmogų kavos ir pakviesti arbatos yra du labai skirtingi dalykai, tai tarsi susitikimo atspalvio kodas.