Rugsėjo 18 d. literatūros mylėtojai susirinko Ignalinos bibliotekoje į susitikimą su rašytoja Jurga Tumasonyte, kuri pristatė savo novelių romaną „Naujagimiai“. Renginio metu skaitytojai galėjo geriau pažinti šiuolaikinę lietuvių autorę ir jos kūrybą.
Susitikimo pradžioje buvo apžvelgta autorės kūryba – „Dirbtinė muselė“ (2011), „Undinės“ (2019), „Remontas“ (2020) – ir aptartos literatūros premijos, kuriomis šie kūriniai buvo įvertinti.
Vienas iš pagrindinių renginio akcentų – kaip „Naujagimiai“ siejasi su magiškuoju realizmu, kaip realistiniai ir istoriniai sluoksniai persipina su pasakomis, sapnais, mitais bei dvasiniais šešėliais. Jurga Tumasonytė pabrėžė, kad sąmoningai naudoja šiuos elementus – tautosakos motyvus, intertekstus (saikingai), fantastinius posūkius, siekdama perteikti ne tik istorijos fragmentus, bet ir atmosferą bei nuotaiką. Kalbant apie novelių romaną „Naujagimiai“, susidarė įspūdis, jog kiekviena novelė, nors ir atrodo savarankiška, veikia tarsi mozaikos dalis – jungtys atsiskleidžia palaipsniui.
Autorė pasakojo, kad romano pradžia buvo novelė „Vargšas Jacekas“. Ji gimė pirmojo karantino metu – parašyta gana greitai, per pirmagimio pietų miegus, kai visas pasaulis buvo sustojęs. Šią novelę rašytoja sukūrė Jurgio Kunčino literatūriniam festivaliui. „Iš pradžių turėjau tik vieną novelę, bet vėliau supratau, kad tai gali tapti platesnės dėlionės dalimi“, – sakė Jurga Tumasonytė.
Pristatymo metu autorė pasakojo, kaip gimė idėjos apie XIX a. avių augintoją Anicetą, skirtingas moterų kartas, neandertaliečių rūšį ar transplantuotos širdies vaizdinį. Visi šie elementai, pasak jos, yra tarpusavyje susiję ir kuria „dėlionę“, kuri kviečia skaitytoją jungti detales savarankiškai.
Kaip teigė rašytoja, skaitytojas nėra vien tik stebėtojas: „Naujagimiai“ kviečia imtis aktyvaus skaitymo – jungti pasakojimus, ieškoti simbolių, reflektuoti, ką reiškia gyvas prisiminimas ir kas lieka po prarastų kartų.
Renginio metu kalbėta ir apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, jos autorius – tiek gerai žinomus, tiek netikėtai pasirodančius – apie temų ir balsų įvairovę. Autorė taip pat pasidalijo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pirmaisiais bandymais rašyti bei tuo, kad stodama į filologijos studijas jau žinojo tapsianti rašytoja. Nors šis kelias ne visada būna tiesus, jis visuomet įdomus.
Po renginio liko įspūdis, kad „Naujagimiai“ ne tik papildo J. Tumasonytės kūrybą, bet ir ją praplečia – suteikia daugiau erdvės interpretacijai, regimoms ir nematomoms istorijoms. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti dar kartą, kad visi ryšiai, pasikartojimai ir šešėliai, prašantys būti išgirsti, taptų matomi.
