Vasario 6-osios pavakarę Ignalinos viešojoje bibliotekoje – tikrai neeilinis įvykis. Vos tilpo visi susirinkusieji. O viešnios pristatyti nė nereikėjo – pilnutėlėje salėje plojimais sutikta Edita Mildažytė. Lyg vėjas įskriejusi ji atnešė gaivališkos nuotaikos, dovanojo glėbį optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, pabėrė kiek chaotiškų, bet smagių ir gyvų pasakojimų. Žurnalistę, laidų kūrėją, visuomenininkę, ryškią ir kūrybingą asmenybę smagiai kalbino bibliotekos projektų vadovė Beatričė Vanagaitė, pristačiusi jos praeitais metais išleistą prisiminimų knygą.
Visus topus dabar laiminti Editos Mildažytės knyga „Pelynų medus. Mano istorija“ – jautrus, atviras ir labai žmogiškas pasakojimas apie gyvenimą su visais jo kontrastais. Čia telpa ir kartumas, ir saldumas, ir skausmas, ir viltis – kaip pačiame pavadinime, taip ir kiekviename puslapyje. Editos Mildažytės prisiminimus užrašė žurnalistė-redaktorė Jūratė Ražkovskytė.
Knyga prasideda areštinės scena – tuo didžiuoju skandalu, sudrebinusiu moters gyvenimą ir visą Lietuvą. ,,Panašiai taip, lyg būtų sprogusi Ignalinos atominė elektrinė”,– sako Edita. Toks pasirinkimas – noras, kad skaitytojas iš karto pajustų, jog čia ne ideali žvaigždės istorija, o tiesiog žmogaus gyvenimo realybė, kurią autorė atvirai parodo, pripažįsta ir jokiu būdu nesiteisina. Įvyko, kas įvyko. Yra dar ir kitas aspektas: ,,O kam būtų įdomu, jei pradžioje imtum ir surašytum visus savo darbus ir nuopelnus? „.
Kartu su Edita į susitikimus vyksta ir jos vyras Saulius Pilinkus. Jis vis rasdavo, kur įsiterpti. Kaip šmaikščiai tarstelėjo Edita, išlįsdavo kaip kipšas iš tabokinės, o iš tikrųjų – išeidavo iš už knygų lentynos, kur būdavo prisėdęs, bet tik neilgam. Mylimos moters pasakojimą papildydavo savo pastebėjimais ir įžvalgomis, istorijos detalėmis, o jo nekantrumas vis prajuokindavo.
Edita pasakojo apie savo vaikystę, gyvenimą pas senelius, įdomius patyrimus, kurie ypač praturtino jos asmenybę. Apie kaimų skirtumus Suvalkijoje ir Aukštaitijoje, ypatingą ryšį su močiute. Ji net pakalbėjo ,,ignalinskai”. Ir viktoriną surengė – klausė, kaip vadinamas trečias vyras ir antra žmona (užtupys ir preikša). Šitoje vietoje ponas Saulius vėlgi detalizavo, kad šie pavadinimai tiksliai tinka jiems su Edita.
Knygos ir gyvenimo moteriai teko patirti daug sunkumų, bet ir daug džiaugsmo, daug meilės, sėkmės bei pripažinimo akimirkų. Todėl ji puikiai žino visa ko kainą: ,,Kaip tu sužinosi, kas yra laimė, jei nepajausi skausmo. Mes dažnai negalvojam apie kasdienybę kaip apie pasisekusį dalyką. Jei atsibundi ir nieko neskauda, jei šilta ir yra ko pavalgyti, tai jau labai gerai. O jei dar turi žmogų, su kuriuo gali bent pasibarti, tai dar geriau… „.
„Pelynų medus“ – įvairios moters patirtys, kartumai, galintys virsti saldumu, gebėjimas priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, matyti prasmę net sudėtingiausiose situacijose ir nepasiduoti nusivylimui. Ir nesvarbu, kad pelynų medaus nėra – gyvenime tai galima pasidaryti ir netgi, kaip sakė vienas žinomas bitininkas, bites išmokyti jį sunešti.
,,Mane Dievulis labai myli. Kai užsidaro durys, visada atsiveria langas…”,– sakė Edita, pastebėjusi, kad kažkaip visi geri dalykai imdavo ir ateidavo. Ji minėjo, kad tikrai negalvojo ir apie tokią knygos sėkmę. Kiekviename mieste, net mažiausiame miestelyje susirenka pilnutėlės salės – tai lyg stebuklas. Ir šiuos susitikimus ji labai vertina, nes gerbia savo žiūrovą, savo skaitytoją bei dar, kas labai svarbu, niekada neskirsto žmonių į paprastus ir tarsi kažkuo vertingesnius.
Žinomos moters atvirumas, nuoširdumas, gebėjimas kalbėti apie svarbiausius dalykus paprastai ir su dideliu tikrumo jausmu yra tai, kas žmonėms labai patrauklu, reikalinga, sava.
Edita drąsiai dalijasi gyvenimo patirtimi, įkvėpdama kitus tikėti savimi ir viską priimti kaip Dievo dovaną. O minčių ir planų dar tiek daug. Vienas jų – kelionė aplink pasaulį. Yra ir patarimų – eiti ten, kur veda širdis, nesekti nemylinčio, atsigręžti į mylintį… Ir pranašiško žinojimo, kuris užrašytas knygos pabaigoje ir labai gerai nuteikia: ,,Gyvensiu iki 84-erių ir kol gyva būsiu, karo Lietuvoje nebus… „.
E.Mildažytės knygą jau galima rasti audiotekoje. Ji pati ir įskaitė tekstą, todėl klausymas turėtų būti itin įdomus ir malonus – lyg medus ausims. Na,o susitikimo Ignalinoje pabaigoje viešniai ir jos palydovui už įspūdingą vakarą dėkojo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. O paskui Edita ilgam sėdo prie stalelio knygų pasirašinėti, fotografuotis ir bendrauti – save iš visos širdies dovanoti.
Parengė Lina Kovalevskienė
