I

Prabanga ne tik didmiesčių viešbučiuose, aukščiausių pastatų viršūnėse ar Daniel Wellington laikrodyje ant siaurokos rankos riešo. Kai paros metas, šviesa kitame ežero krante ir už nugaros dėliojantis žodžius sustoja, o lieka mintis. Lieka tik esamosios akimirkos tūris. Galinga savybė – sustabdyti laiką, nors jis niekados nesustoja išmaniojo ekrane. Užrašinės paraštėje skaitau: „O juk laikas eina. Eina einant, eina stovint, eina žiūrint, eina užsimerkus. Nuo to ėjimo niekas niekur nėra pasidėjęs.“

Prabanga užrašyti šias eilutes, kai turiu įsidėmėti spalvotu žymekliu numargintus konspektus. Taisykles. Mintis. Kartais ir ne savo.

Prabanga akyse, kai žiūri taip arti, jog pastebi besikeičiantį vyzdžių dydį. Kalbėtis, juoktis, gaudant aukščiu svajonėms prilygstančių medžių dovanojamus vėjo gūsius. Net jei vėjo bučiniai karštesni už tik plikytą, dar garuojančią mėtų arbatą, o gal… žiūrinčiojo žvilgsnį. Net jei svajonėse – visai ne vėjo bučiniai. Nesvarbu, jog iki snaudimo kelias minutes, kai suskamba žadintuvas, liko trys valandos ir devyniolika minučių. Svajonėms ir kalbančiai tylai žadintuvas neskamba.

Prabanga – begalybėse gyventi. Nuodėmėse saldžiose. Išjungus variklius – ne tuos, kur autostradose lenktyniauja; ir greitį sumažinus, bet ne tą, kur horizontaliai kylanti rodyklė spidometre nurodo.

II

Tau, vasara, šįmet supintos ilgos ir storos kasos. Nenoriu, kad jas išsipintum.

Nesvarbu, man dvylika, penkeri ar dvidešimt, mano vasaros suknelė, kai bėgu iš sodo namų link, sutrumpėja. Prisikraunu obuolių ne į pintinę, ne į kišenes, ne į burną. Šis apdaras tampa krepšiu obuoliams. Tik pusę jų pametu… ir vėl netilpo! O jei basa… ir dilgėlės padus kutena…

Rugpjūčio vidurys. Rugiapjūtės įkarštis. Per pusšimtį metrų nuo manęs plyti laukai. Namų nematyti. Prisimenu, kai prieš dešimtmetį vaikštinėjau čia. Buvau mokoma kaip atskirti avižas nuo kviečių. Nors ražiena bado ne tik pėdas, bet ir blauzdas, einu tolyn. Kuo tolyn kelias, tuo labiau kvepia ką tik nukultais grūdais.

Iš manęs nepavogsi to jausmo, kai nuo stataus kalno skriedamas dviračiu paleidi kojas į šonus. Berniukiška, žinau. Randai ant viso kūno irgi žino.

Tą pavasarį, kai gimiau, tėvai šalia namų pasodino pušį. Kiekvieną vasarą vis daugiau kankorėžių numeta. Nežinau, kuri užaugo greičiau.

Abidvi nenorėjom.

Darija Žuravliova, Ignalina