Jonas Grunda

Pokalbis vyko menininko Jono Grundos galerijoje „Skaptukas“. Kalbėta lengvai ir paprastai: apie jo gyvenimą, kūrybą, skulptūros ir tapybos meną, įkvėpimus ir didžiuosius atradimus, apie augimą ir visa ko pradžių pradžią. „Šitame kieme, šioje sodyboje aš gimiau ir užaugau. Mokiausi, lankiau sporto klubus, žvejojau, miškus išvaikščiojau… Labai mylėjau savo Ignaliną ir besimokydamas vis laukdavau penktadienio, vis lėkdavau namo. Čia man buvo svarbiausia vieta…“ – pasakojo jis. Nuo 2014 metų jonas Grunda priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, parodas rengia nuo 1980-ųjų metų. Savo darbais menininkas pirmiausia ir išpuošė gimtas vietas. Įvažiavimus į Ignalinos miestą žymi medinės skulptūros, Laisvės aikštėje trykšta fontanas, keliauti ežerų krašte kviečia dviratininko skulptūra. Prie kultūros centro jau beveik tris dešimtmečius motinišką ramybę spinduliuoja akmeninė „Ramybė“, o skveruose išsibarstę balti lelijų žiedai… Prisidėjo ir statant trijų skulptūrų ansamblį, iš tolo pasitinkantį atvažiuojančius į Antalksnės kaimą, o kelyje Šakarva–Antalksnė–Kirdeikiai pailsėti sustojančius žavi kartu su Raimondu Žieviu sukurta geležinio stipruolio skulptūra „Kelininkas“. Nemažai ir smulkių skulptūrų, drožinių, kurie tapo ypatingomis progomis teikiamomis dovanomis, nugalėtojų prizais.
Lina Kovalevskienė

Joną kalbino Audronė Čeponienė

Kaip tavo gyvenime atsirado tapyba, skulptūra?

Esu skulptorius piešėjas. Skulptūrai piešimas labai svarbu: vaizduotei įtvirtinti.

Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?

Autoritetai – mano sutikti skulptoriai, mokytojai. Benas Narbutas (Lietuva), Konstantinas Brinkusi (Rumunija), Henry Moore (Jungtinė Karalystė) – tapytojas gal daugiau pradedantysis šiai dienai. Ikvepiantis pavyzdys žydas Mark Šagalas. Tapyboje, kaip skulptūroje, skatina per liniją, spalvą įkūnyti formą.

Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?

Temas renkuosi gyvenimiškas kūnui sielai ir dvasiai. Mano kūryba daugiau orientuota į Dievo žodį, nes jis gyvas veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis maitina mano sielą. Skelbti evangeliją, prakalbinti žiūrovo širdį per spalvą, liniją, medžiagiškumą, formą. Man kūryba yra kasdienybė jausmų per daug nesureikšminu.

Kas jums yra tapyba, skulptūra? Gyvenimas? Pomėgis?

Pomėgis ir stebuklas

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos, skulptūros?

Gyvenimas be skulptūros NE!!! Jeigu nuo manęs priklausytų tai taip. Bet tai jau ne nuo manęs priklauso…

Kaip tau kyla kūrinio idėja? Ar vien emocijos įkvepia Tave kurti? Gal yra ypatingų žmonių, kurie tampa įkvėpimo šaltiniu?

Natūralai, netikėtai, ir nekonkrečioje vietoje, neapibrėžtas laike….

Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis?

Stovėdamas prieš baltą drobę kuo viskas baigsis? Tikrai nežinau. Kad gimtų paveikslas reikalingas ĮKVĖPIMAS

Ar kūrinių funkcija (pagrindinė) ir yra saviterapinė?

Tik pagrindinė.

Kaip manai, kiek įtakos tavo kūrybai (stiliui, braižui, turiniui?) Kodėl turėjo tapyba?

Visi dalykai, kurievyksta – netelpa į skulptūrą, tada imiesi tapybos arba atvirščiai.

Ar pavyksta išvengti kūrybinių kančių?

Retai. Yra idėjos, mintys, bet ir jos prasitęsia nuolat ir kūrinys nepabaigiamas. Bet jeigu lieka savyje kiek dar ugnies, tai darbas norisi užbaigti kažkokiu jausmu.

Įdomu, koks esi namuose, be tapybos? Ar be kūrybos išvis egzistuoja?

Be kūrybos mano gyvenimas neegzistuoja. Semiesi iš kasdienybės. Nuolat bendrauji, atsipalaiduoji ir vėl semies jėgų.

Kuris paveikslas tau artimiausias?

„Duona iš dangaus“. Manau labai pavykęs, gerai suderinta formos, spalvos ir atskleista mintis.

Turi ateities vizijų ar norų?

Turiu. Kažką sukurti Ukrainai. Perspektyvoje? Visada daug sukaupta darbų, Viskas eina avansu. Nesu biednas „mintimis“ menininkas. Kuris stokoja įdėjų.