Nerija Daubarė

Važiuojant Vilniaus gatve, ties išsiraičiusia sankryža, kur prisišlieja Liaudies ir Miško gatvės, po didžiulėmis liepomis akį merkia dailus rudas namelis, išdabintas saulėgrąžomis. Tikrai ne vienas svarstė, kas gi čia gyvena? Buvo pamąstymų, kad tai vilniečiai menininkai iš sostinės. Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes namelyje gyvena kūrėja, moteris, mums žinoma, kaip dailininkė Nerija DAUBARĖ, kuri prieš 25-erius metus paliko sostinę ir su trimis vaikučiais atbildėjo į Vidiškes. Tuomet ji buvo pareigūnė kinologė, o jau trečiadienio vakarą savo namų duris Ignalinoje, savo mamos gimtinėje, atvėrė, kaip pamėgta menininkė, draugė, mielas ir jaukus žmogus.
Tai ji išprovokavo krašto menininkus priimti iššūkį ir pasirodyti tautai be kaukių: savo namuose, dirbtuvėse, savuose krėsluose su savais šuneliais ir katinėliais, būnant visiems kartu čia ir dabar. Tai renginių ciklas – „Pokalbiai su dailininkais“.

Pakalbinome…

Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Gal potraukį piešti paveldėjote?

Nors piešimas man niekada nebuvo kažkas „sudėtingo“, bet pati tapyba į mano gyvenimą atėjo 2007 m. (dieną – tapyba, naktį – grafika), o 2010m. išmėginau skulptūrą.

Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiais savos kūrybos įkvėpimo šaltiniais?

Svarbiausias įkvėpimo šaltinis – vienatvė, tyla ir , be abejonės – GAMTA

Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?

Be baroko amžiaus tapytojų, dabar man didžiausias autoritetas grafikos dėstytojas Dailės akademijos Vladas Liatukas. Su juo tariuosi, iš jo mokausi.

Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?

Atsiradusi tapyba dar prieš 15 metų man padėjo pažvelgti į save ir pradėti savo gyvenimo kelią, kuriuo einu iki šiol, bet dabar jau be tapybos (turbūt „išsakiau viską, ką norėjau ir prie tapybos negrįžtu nuo 2016 metų“)

Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį…

Kadangi savo Tikru Gyvenimo keliu einu jau 15 metų, tad ir tapybos nebeliko, nors jos ir nepasiilgstu. Ji man tarsi pradinių klasių mokytoja, kuri išmokins rašyti ir skaityti, paleidžia į platų gyvenimą. Tame gyvenime galima susidurti ir su džiaugsmais, laimėmis ir nelaimėmis, bet skaityti ir rašyti niekad nenustosim. Va kas man tapyba. Tapyba man davė viską, kuo dabar užsiimu: ar tai būtų skulptūra, ar iliustracija, ar darbas su oda. Viso ko pirmoji mokytoja – TAPYBA.

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?

Savo gyvenimą be tapybos įsivaizduoju, bet be kūrybos – NE!

Kuris paveikslas tau artimiausias?

Pats mylimiausias mano paveikslas, kurio idėja ir privertė mane griebtis teptuko – erelio skrydis iš bedugnės link saulės. Tai buvo mano pirmasis darbas.