2023 m. rugsėjo 22 dieną aplankyta Ignalinos krašto dailininkė, dailės mokytoja ekspertė Nijolė Trinkūnienė. Susitikimas vyko jos darbovietėje – Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijoje, kuriai jau daugiau nei 20 metų vadovauja.
Visus į Dailės studiją susirinkusius autorė pakvietė apžiūrėti jos 30-ąją kūrybos parodą. Išeksponavusi paskutiniųjų plenerų darbus ir kelis anksčiau tapytus, bet viešai nematytus paveikslus, ji sakė šįkart nori parodyti ir kitą savo kūrybos pusę – labiau abstraktųjį meną. Daugiau pažįstama kaip realistinių vaizdų – natiurmortų, peizažų, kiek rečiau senamiesčių architektūros – kūrėja, kartais gauna brangaus laiko dovaną atverti tai, kas išeina, prakalba, gimsta tik iš jos pačios vidinių virpesių. Kaip pavyzdys galėtų būti triptikas ,,Ramybė“ ar ,,Pievų simfonija“, suskambanti keturiuose paveiksluose.  
Apžiūrėję parodą renginio dalyviai pakviesti prisėsti pokalbiui. Ant sienos ekrane bėgo vaizdai iš Nijolės gyvenimo, grojo jos mėgstamo latvių kompozitoriaus Yakuro rami muzika, o ant stalo puikavosi dvi didelės lėkštės nuostabiųjų margučių…
Pradėta nuo vaikystės. ,,Kiek save atsimenu, vis piešiu, ir man taip reikėjo spalvų, pieštukus vis paseilindavau, kad ryškiau išeitų, turėjau vieną mėgstamą ryškiai žalią, kurį visą supaišiau… Mama manęs važiuodama Ignalinon apsipirkti nenorėdavo imti, nes man visko reikėjo, ne tiek pirkti, kiek pamatyti, mėgdavau žiūrėti į gražius daiktus, į vitrinas… Pradinių klasių mokytoja Irena Misiūnienė, matyt, pastebėjusi mano norą ir sugebėjimą, paprašė kažką nupiešti stende… Paskui jau nuolat paišiau ir rašiau tuose stenduose, o jų būdavo tiek daug. Piešimo mokytoja Zinovėja Luneckienė labai gražiai kaligrafiškai rašė ir mane pamokė… Taigi klasiokai nesistebi, kad aš tapau, gal stebisi grupiokai, su kuriais geografiją studijavau, ar sportininkai, su kuriais įvairiose varžybose dalyvaudavau. Sportuoti pradėjau mokykloje, vėliau tapau Lietuvos slidinėjimo rinktinės nare. Turėjau įgimtą ištvermę, tai jau Dievulio dovana…“,– pasakojo Nijolė. Jauna mergina garbingai atstovavo rajoną, Lietuvą. Yra nekart tapusi Lietuvos čempione ir prizininke.
O ta kūryba veržėsi tokia jėga, tokiu grožiu – paveiksluose sušvito, rodos, visi gimtinės žiedai, išsiliejo mieli peizažai, ežerų mėliai ir upių vingiai… Paroda keitė parodą, vėrėsi vis naujos galimybės, nauji keliai. Su metais daugėjo kvietimų į plenerus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nijolę dažniausiai įkvepia gamta: ,,dailininkas kaip fotografas. Kur tik eina, ten viską fiksuoja“. Ypač jai  patinka didžiųjų impresionistų Klodo  Monė, Ogiusto Renuaro kūryba, iš Lietuvos dailininkų paskutiniu metu žavisi Dalia Kasčiūnaite. Ir visgi kūrybai daugiau galima atsidėti vasaromis, kitu laiku Nijolė gyvena mokslo metų ritmu: beveik 100 gabių mokinių, šurmulingos pamokos, konkursai, egzaminai, mokinių parodos ir daugybė kitų renginių. Jai labai patinka dirbti su vaikais. Čia turi būti ir šiek tiek mama, ir šiek tiek psichologė, vaikams duodamas meilę iš jų daug pats gauni ir augi kartu su jais. Mokytoja džiaugiasi jau suaugusiais, menininko kelią pasirinkusiais ir vis naujais dabar Dailės studiją lankančių mokinių laimėjimais, kurie kartu yra ir Ignalinos krašto pasididžiavimas.
Visada besišypsanti laiminga kūrėja, mama ir močiutė buvo paklausta, ar ji apskritai moka pykti ir kaip atrodo supykusi. Žinoma, gyvenimas banguoja ir jame būna visko.  Nijolė prakalbo apie savo didelį emocingumą, kuris kartais atsisuka prie ją pačią, tačiau Ugninio arklio metais gimusi moteris dažnai nesuvaldo liepsningo būdo, iškart išsako tai, ką galvoja, o ypač ją pykdo neteisybė.
Moteris gyvena pasikliaudama savo širdimi. Ji niekada nenorėjo palikti gimtojo krašto, jį labai myli. Grožisi visais metų laikais, bet ypač jai patinka sodų žydėjimo ir stebuklingas Joninių laikas. Kiek daug margaspalvių pievų ir tų žydinčių sodų yra pati nutapiusi! Tokia laimė dalintis Dievo dovana, nešti grožio vėliavą…  
Parengė Lina Kovalevskienė 

Pokalbis su Nijole

• Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba, grafika, skulptūra? Gal potraukį piešti…..  paveldėjote?

Kiek save atsimenu, piešiau, tapiau, kūriau. Turėjau keturiais metais vyresnį brolį Petrą. Jis jau ėjo į mokyklą. Jam mama nupirkdavo dvidešimt keturių  spalvų pieštukų rinkinį. O man dvylikos arba net šešių. Man aiškiai per maža jų būdavo. Tada imdavau iš brolio. Piešti norėjau ryškiai, todėl pieštukus vis paseilindavau. Jie imdavo lūžinėti. Tada iš brolio gaudavau pylos ir jis  juos paslėpdavo. Kai brolis būdavo namie – neimdavau. Bet kai išeidavo į mokyklą, aš vis tiek tas „spalvas“ rasdavau. Ir vėl piešdavau, seilindavau… Labai mėgdavau piešti ant pečiaus. Ten šilta, buvo ryški elektros šviesa. O stalą atstodavo fanerinė siuntinių dėžutė. Vėliau, jau kai nuėjau į penktą klasę Daugėliškio vidurinėje mokykloje, piešėme ir guašu, akvarele. Greičiausiai guaše baigdavosi balta spalva. Jos nebūdavo nusipirkti atskirai. Tuomet vietoj balto guašo naudodavome dantų pastą.

Grafika atsirado vėliau – gal ketvirtoje klasėje? Būdama mokinė daug rašiau kaligrafinių šriftu. Sovietmečiu mokyklose būdavo daug stendų. O kompiuterių nebuvo. Tad tekdavo rašyti ranka. Lietuvių kalbos mokytoja Bronė Bartasūnienė, dirbusi Daugėliškio vidurinėje, pasakojo, kad buvo atvažiavusi kažkokia komisija į mokyklą ir negalėjo patikėti, kad tai septintokės išrašytas stendas. Esu rašiusi ir ant gedulingų juostų. Profesionaliai su tapyba, grafika ir skulptūra susipažinau perkvalifikavimo studijose Vilniaus dailės akademijoje.

• Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiais savos kūrybos įkvėpimo šaltiniais?

Gyvenu nuostabaus grožio krašte. Iš gamtos semiuosi idėjų, ji mane įkvepia ir uždega, pakrauna ta gerąja energija. Esu gamtos vaikas, nepaprastai myliu žydinčias pievas, grybavimą miškuose. Gal todėl daugumoje paveikslų vis atsikartoja žiedų žiedai įvairiausiomis jų formomis: tai ir puokštės, ir žydintys sodai, rugių ir pievų laukai, atskiri karališkai puošnūs ir ryškūs lelijų, aguonų, alyvų žiedai.

• Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?

Vienas autoritetas – Leonardas da Vinčis. Mane žavi jo nepaprasta  asmenybė, jo kūryba ir veiklos daugiapusiškumas. Dar vienas kūrėjas, kuriuo žaviuosi – nuostabi moteris, abstrakčios tapybos parodų pionierė tapytoja Dalia Kasčiūnaitė.

• Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?

Dažniausiai tapau peizažus: daugiaplanius Aukštaitijos kaimo vaizdus, bažnytėles, ežerus. Tapau ir natiurmortus, gėles. Ypač daug esu nutapiusi aguonų, piliarožių, lelijų, pentinių. Kuriu mitologinio ir fantastinio žanro paveikslus su Ignalinos vaizdais. Tapau ir abstrakčius paveikslus.

• Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį …

Tapyba – mano gyvenimas! Dar galbūt ir malda. Tokia savotiška, nes kurdami mes bendraujame su Aukščiausiuoju, perteikiame jo mums siunčiamas mintis, iš jo ateinantį grožį ir gėrį atiduodame žmonėms per paveikslus.

• Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?

Nelabai. Net ir nenoriu apie tai galvoti…

• Kaip Tau kyla kūrinio idėja? Ar vien emocijos įkvepia Tave kurti? Gal yra ypatingų žmonių, kurie tampa įkvėpimo šaltiniu?

Negaliu net pasakyti, kas mane įkvepia. Labai įvairiai. Graži gamta neabejotinai daro įtaką ir mano pačios, ir mano mokinių kūrybai. Tai neišvengiama, tiesiog nuostabi ir nepakartojama duotybė mums, šio krašto gyventojams. Dar mane įkvepia geri žmonės, kelionės, įvairūs įspūdžiai… O kartais būsimus paveikslus susapnuoju…

Apskritai gimtasis kraštas, atsispindintis kūryboje, man itin brangus – čia gimtosios vietos, kuriose augau, mokiausi, mylėjau, čia gyvena patys brangiausi žmonės, čia liūliuoja mėlyni ežerai, žaliuoja žemuogėmis kvepiantys gojai, žydi margos Joninių pievos…

• Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis?

Paveikslą kurdama aš jį kaip vaiką pirmiau išnešioju savyje, o pats tapymo procesas būna daug trumpesnis nei minties išnešiojimas, ieškojimas, ką ir kaip kurti. 

• Ar kūrinių funkcija (pagrindinė) ir yra saviterapinė?

Nesu kūrėja, kuri analizuoja socialines temas. Dažniausiai tapau aplinką, kurioje tuo metu esu ar buvau, savaip ją interpretuoju. Žiūrovas paveikslus vertina pagal save, savo vidinį pajautimą. Man tapyba – saviterapija.

• Kaip manai, kiek įtakos tavo kūrybai (stiliui, braižui, turiniui?) Kodėl turėjo tapyba?

Labiausiai mano tapybą įtakojo mano dėstytojai Giedrius Kazimierėnas, Viktoras Binkis, Jonas Gudmonas, Genovaitė Jacėnaitė ir kiti Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, bei dailininkai, sutikti pleneruose, tapybos paveikslų studijavimas Europos muziejuose.

• Ar pavyksta išvengti kūrybinių kančių?

Nepavadinčiau to proceso kūrybinėmis kančiomis, tiesiog tai mano gyvenimas, kuris be buities rutinos dar turi ir kitą, vidinį, vyksmą, ieškant idėjų, jas pajuntant ar kaip sakiau, susapnuojant, pagaunant ir užauginant, pritaikant išraiškos priemones. Tiesiog tai gražus kūrybinis ėjimas.   

• Įdomu, koks esi namuose, be tapybos? Ar be kūrybos išvis egzistuoja?

Kaip ir dauguma žmonių, bendrauju su artimaisiais ir draugais, rūpinuosi buitimi, skaitau knygas, marginu margučius. Jei pasitaiko proga, pakeliauju. Esu labai žingeidi, man patinka vis ką nors naujo ir gražaus pamatyti, atrasti, pajusti…

• Kuris paveikslas tau artimiausias?

Tuo laiku, kai tapau, tai ir yra tas tapomas paveikslas. Juo ir gyvenu. O šiaip yra keletas darbų, su kuriais nenoriu skirtis.

• Turi ateities vizijų ar norų?

Svajonių, vilčių, norų visada turiu labai daug. Tai – mano varomoji jėga. Vieniems norams lemta išsipildyti, kitiems  – ne. Bet dažniausiai būna taip, kad apie ką mintys daugiausia sukasi, tai Dievas ima ir atsiunčia. Nuo pat vaikystė man dailė buvo labai artima. Piešdavau, kiek save atsimenu. Buvo gyvenimo etapas, kai sportavau, dirbau visai su daile nesusijusį darbą, su vyru auginom sūnų… Taigi buvau toliau nuo dailės fiziškai, bet širdyje ji visą laiką krebždeno… Dabar taip pat, kai ilgesnį laiką nepaimu teptuko, pajaučiu tokią trauką, kad metusi viską, einu tapyti. Tai mano atsipalaidavimas, buvimas su savimi ir su Dievu.

• Kokių idėjų nešiojatės savyje šiuo metu? Ar yra koks nors žmogus ar vaizdas, kurį norite nutapyti, bet tam dar neatėjo laikas?

Nors  jau nemažai nutapiusi paveikslų su Ignalinos krašto vaizdais, bet dar norėtųsi ta linkme padirbėti. Tai, matyt, man mieliausia ir prasmingiausia.

Pabaigai, kokia meno funkcija?

Mano supratimu, menas turi pakylėti žmogų į aukštesnį dvasinį lygmenį, kūryba padeda tobulėti, galbūt jautriau reaguoti į blogį, aiškiau pamatyti gyvenimo grožį ir jo trapumą.

• Kiek esi surengus jau parodų ir kiek tavo darbų kraitelėj.

Surengiau 32 asmenines tapybos parodas. Dalyvavau daugiau  70-tyje bendrų tapybos parodų. Nutapiau 630 paveikslų. Surengiau 8 asmeninės margučių parodas, dalyvavau 23-ose margučių bendrose parodose. Kaip matot, viskas suskaičiuota, suarchyvuota, kaip ignaliniečiai sako, ,,suriktavota“,  kaip pas gerą buhalterę.

Ignalinos krašto menininkai, kalbinti renginių ciklo „Pokalbiai su dailininkais“  metu, sukūrė po darbą bibliotekai.