Iš karininko žmonos dienoraščio

1914 m. rugpjūčio 21 d.

Vėlų vakarą sėdžiu prie lango apsupta žvakių šviesos. Aplinkui tyla. Tokioje tyloje meldžiuosi, kad išgirsčiau nors menką garselį. Man užtenka išgirsti tylius pokalbius, sklindančius lauke  pasijuntu esanti ne viena.

Girdžiu tik moterų, o kartais ir vaikų balsus. Nes tik mes likome – vaikai ir moterys. Visi šioje gatvėje gyvenę vyrai prieš tris savaites išėjo į frontą. Dar neseniai gyvenome įprastą gyvenimą. Gatvės buvo pilnos šurmulio, o šurmulys sklidinas džiaugsmo, ne baimės. Kasdieniai pokalbiai su kaimynais, į darbus skubantys žmonės, gatvėje žaidžiantys vaikai – tai buvo mūsų visų kasdienybė.

O dabar karas. Jis pakeitė viską. Mudu su vyru esame susituokę penkerius metus, esu prie jo labai prisirišusi, todėl šios trys savaitės man tikra kančia. Ir aš nevienintelė išgyvenu įtampą, baimę. Visos mes laukiame. Bijome. Verkiame.

Per šį laiką supratau, kad nėra nieko sunkiau, kaip laukti kažko, kas gali nebesugrįžti. Laiškai iš fronto vėluoja. Vyras man rašo. Skaitau jo laiškus po kelis kartus, nes vis dar sunku patikėti, jog jam viskas gerai. Dabar gauti laišką – didžiausias troškimas, bet kartu ir baimė. Kai pamatau paštininką,   stabteli širdis. Nežinai kas jame rašoma. Nežinai, ar naujiena yra gera, o gal bloga.

Sulaikai kvėpavimą, lėtai atplėši voką, ištrauki laišką, permeti akimis, įsitikini, jog viskas gerai ir tada lėtai skaitai nuo pradžių. Bet ar visada nuo pat pradžių?

 Užtenka vieno vienintelio žodžio, ir viskas griūva. Netoliese gyvenanti moteris prieš tris dienas gavo laišką. Nekantraudama ji voką atplėšė prie  paštininko. Permetė akimis ir gailiai pravirko. Mes neklausėme, kas parašyta laiške, nes visos tai puikiai žinojome. Ir taip kasdien.

Dabar sėdžiu ir  dienoraštyje bandau parašyti paskutinius šios dienos sakinius. Palieku viską popieriui, kad būtų lengviau. Nenoriu atitraukti akių, nes šalia guli laiškas.

Ir nežinau, ar turiu pakankamai drąsos jį atplėšti.

Snieguolė Kurpytė, Ignalina