Gaveikėnų vandens malūnas, kultūros paminklas. Stovi Gaveikėnų kaimo pietrytinėje dalyje prie Palaukinio upelio, pamiškėje visai netoli kelio Ignalina – Ginučiai. Malūnas statytas XIX a., priklausė grafui Kaminskui, buvo nuomojamas vokiečiams. Po II pasaulinio karo priklausė įvairioms įstaigoms. Malūnas vieno aukšto su rūsiu ir pastogės patalpomis, uždaru prieangiu, 2 atvirais prieangiais ir turbinos priestatu. Rūsyje yra krumpliaratis, malūne – girnos, 2 grūdų piltuvai ir grūdų bunkeris. Malūne veikė milo vėlykla. 1977 m. pastatas rekonstruotas. Nuo 2007 metų malūno pastatas priklauso Vilniaus arkivyskupijai.
Lit.: Rupeikienė M. Gaveikėnų vandens malūnas // Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1. – V., 1996, p. 128
Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas / [teksto autorius Mamertas Krapauskas]. – Vilnius : Vyzdys [i.e. Žemės trauka, 2008]. – 31, [3] p., įsk. virš. : iliustr. ; 17 x 2
https://www.ignalina.info/lankytinos-vietos/gaveikenu-vandens-malunas/
Ginučių vandens malūnas, kultūros paminklas. Stovi Ginučių kaimo šiaurės rytinėje dalyje, Srovės upės kairiajame krante, prie Ignalinos – Ginučių kelio. Yra užtvanka su tiltu. Yra išlikusi 19 a. senovinė malūno įranga : nuo vandens rato, maišų pakėlimo mechanizmo, girnų ir pikliaus. Malūnas vieno aukšto su pastogės patalpomis, stačiakampio plano.
Malūną 19 a. II p. pasistatydino Ginučių ūkininkas, Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Jame buvo gyvenamoji, ūkinė ir gamybinė dalis. Ūk. dalyje buvo krautuvė ir kamara, kuri jungėsi su gyv. dalimi. Prie gamyb. patalpos buvo vandens ratas. Po Gimžausko mirties XX a. pr. malūnas tapo kaimo nuosavybe ir buvo nuomojamas. Po ilgų jo ginčų su kaimo gyventojais dėl užtvindytų ganyklų ir žemių, kaimiečiai prisiteisė pusę malūno. 1935 m. malūną išsinuomojo ponas Dagys. Nuo 1939 m. malūną paeiliui aptarnaudavo kaimo gyventojai.
Malūnas veikė iki 1968 m. 1978 m. nacionalinio parko administracija restauravo malūną, nejudindama vidaus įrengimų. Nuo 1945 m. priklausė Ginučių kolūkiui. 1985 rekonstruotas. Po rekonstrukcijos priklausė Palūšės turistinei bazei. Nuo 1987 restauruoti malūno mechanizmai.
Įgyvendinant projektą „Ginučių vandens malūno restauravimas ir jo aplinkos sutvarkymas, pritaikant kompleksinei turizmo veiklai“ 2013 m. baigtas restauruoti Ginučių vandens malūno pastatas (kultūros paveldo objektas, esantis Kultūros vertybių registre) ir jame esanti technologinė įranga. Senoji malūno turbinos patalpa pakeista nauja (identiška senajai), restauruota jame esanti turbina, sutvarkyti yrantys vandens latakai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai. Vandens malūno pastato kieme įrengti nauji takai, suoliukai, lieptas į Srovės upelį, taip pat įrengta laužavietė ir lauko šviestuvai. Visa teritorija aptverta karčių tvora, senieji kiemo vartai pakeisti naujais. Malūne įrengta muziejinė ekspozicija ir svečių namai.
Lit.: Rupeikienė, Marija. Ginučių vandens malūnas // Kultūros paminklų enciklopedija. T. 1. –V.: 1996, p. 129;
Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas / [teksto autorius Mamertas Krapauskas]. – Vilnius : Vyzdys [i.e. Žemės trauka, 2008]. – 31, [3] p., įsk. virš. : iliustr. ; 17 x 24 cm
Restauruotas Ginučių vandens malūnas pasiruošęs priimti lankytojus / Edmundas Vilkas ; Vincent Zuanella ir Edmundo Vilko nuotr.. – Iliustr. // Ladakalnis. – 2012, spalis-gruodis (Nr. 4), p. 4-5.
Ginučių vandens malūnas. – Iliustr. // Atrask Lietuvą / [Lietuvos verslo paramos agentūra, Turizmo plėtros institutas]. – Vilnius : Kopa : Turizmo plėtros institutas, 2013. – p.68-71.
Sustojusios girnos. Ginučių malūno istorija / Kristina Sakaitė ; autorės nuotr.. – Iliustr.. – Rubrika: Paveldas kuria ateitį// Utenos apskrities žinios. – ISSN 1392-9399. – 2020, geg. 30, p. 5-6.
Juodagalvių vandens malūnas. Yra Juodagalvių kaime, Mielagėnų seniūnijoje prie Kančioginos upelio. Vietinių vadinamas Krikinių malūnu. Istorinis technikos paminklas, statytas XVIII a. viduryje. Buvusi dvarininko Edvardo Benislavskio nuosavybė.
Lit.: Juodagalvių malūnas gerus laikus jau tik sapnuoja / Jonas Baltakis ; autoriaus nuotr.. – Iliustr.. – Mūsų miestely: laikraščio „Mūsų Ignalina“ priedas Mielagėnų žinios (Nr.4 (33)) 2011 m. gegužė. –// Mūsų Ignalina. – ISSN 1822-1033. – 2011, geg. 17, p. 5-6.
Ignalinos krašto paveldo objektai = Objects of local heritage in Ignalina Region. – Vilnius : Vyzdys, 2013 (Vilnius : Standartų sp.). – 71, [1] p. : iliustr. ; 21 cm
Pakaso vandens malūnas įsikūręs Ignalinos ir Utenos rajonų sandūroje ant Pakaso ežero kranto, visai netoli Senovinės bitininkystės muziejaus. Malūnas pastatytas XIX a. Jo pastatas dviaukštis, pirmas aukštas ir cokolis sumūryti iš akmenų, antras aukštas medinis, apkaltas stačiomis lentomis. Pakaso vandens malūno girnas kadaise suko Tauragnos upelis, kurio vandenys įtekėdavo į šalia malūno esantį Pakaso ežerą. Vietiniai gyventojai pasakoja su malūnu susijusią legendą. Kadaise Pakaso malūne su dukra gyvenęs senas malūnininkas. Dukra buvusi graži ilgakasė lietuvaitė. Vieną audringą naktį į malūno duris pasibeldė paklydęs pakeleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, davė nakvynę. Pirklys gyveno savaitę ir dingo net neatsisveikinęs. Pasirodė, jog jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo.
Dukra ilgai verkė, sielojosi ir, nesulaukusi pirklio, nusiskandino ežere. Dabar, kai ežeras būna ramus, papūtus vėjeliui jo paviršius pasidabina raibuliuojančiomis juostomis. Sakoma, kad tai skenduolės malūnininko dukters kasos, o ir pats ežero pavadinimas kilęs nuo žodžio „kasa“.
Lit.: Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas / [teksto autorius Mamertas Krapauskas]. – Vilnius : Vyzdys [i.e. Žemės trauka, 2008]. – 31, [3] p., įsk. virš. : iliustr. ; 17 x 24 cm
.jpg){kind=link}