Nepriklausomybės bendraamžis

2018-02-08

Tverečiaus krašto kultūros puoselėtojas ir saugotojas kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas

ANTANAS BIELINIS

A. Bielinis užaugo Ignalinos rajone, Tverečiaus parapijoje, Dietkauščiznos kaimelyje. Gimė jis 1918 m. vasario 18 d., tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, antrąją atkurtos Lietuvos valstybės dieną. Nors vaikystė nebuvo lengva, kaip ir daugeliui to meto vaikų tekdavo darbuotis ūkyje, tačiau Antanas prisimena tik šviesius įvykius. Penkiamečio vaiko atmintyje įsirėžė pirmosios pasakos, išgirstos iš jaunos merginos, kurią 1923 metais iš vieno Švenčionių apylinkių kaimelio atsivežė jo tėvas Jonas Bielinis, lūpų. Tėvas keletą metų dirbo Amerikoje, kur žmonės buvo laisvi, jis suprato, jog kiekvienam lietuviui privalu mokėti rašyti ir skaityti, todėl ir įsteigė kaime pirmąją lietuvišką mokyklą. Mergina trejus metus mokė dvi J. Bielinio dukras ir kitus kaimo vaikus. Vėliau seserys lietuviško rašto išmokė ir savo jaunesnį brolį Antanėlį.

Kaimas, kuriame gyveno Bielinių šeima, priklausė Vilniaus kraštui, kuris po karo buvo okupuotas lenkų, tad čia ėmė kilti lenkų mokyklos. A. Bielinis prisimena, kad nenorėjo kojos kelti į lenkišką mokyklą, tad buvo prievarta ten nuvestas. Pradžios mokykloje, kurioje buvo aukštinama lenkų kalba ir istorija, jis baigė 5 skyrius.
Bielinių šeimoje visada buvo puoselėjimas tautiškumas bei patriotizmas. Net mirus tėvui, kai vaikų pečius užgriuvo dideli vargai, šios vertybės nebuvo pamirštos.
Antano sesuo darbavosi Lietuvos šv. Kazimiero draugijos skyriuje, kuriame veikė mažytis knygynėlis. Į šį knygynėlį knygnešiai slapta atgabendavo lietuviškų knygelių, žurnalų, laikraščių. Antanas buvo paauglys, kai į namus užsuko vyriškis, nešinas maišu, pilnu knygų ir žurnalų. Tai buvo Vaclovas Petraška. Šis knygnešys paliko dalį leidinių Antanui, kuriuos jis savo dviračiu išvežiodavo skaityti mokantiems kaimiečiams. Antanas slapta platino laikraščius „Mūsų Vilnius“, „Kariškas kardas“, „Trimitas“, taip pat lenkų ypač nemėgstamą knygą „Kas mes esam: lenkai, lietuviai ar sulenkinti lietuviai?“. Jaunuolis su V. Petraška bendradarbiavo porą metų, kol V. Petrašką, važiuojantį Antano dviračiu, sulaikė lenkų policija. Tuo metu dviračiai buvo numeruojami, todėl greitai buvo atsektas V. Petraškos pagalbininkas. Dėl to Antanas metus sėdėjo Lukiškių kalėjime, kur buvo tardomas. Kai Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą, kuriuo Lietuva turėjo atsisakyti pretenzijų į Vilnių, nelegalūs spaudos platintojai buvo paleisti į laisvę.
A. Bielinis per Antrąjį pasaulinį karą įstojo į Lietuvos laisvės armiją, kurioje su savisaugos dalinio leitenantu Plaušiniu buvo įpareigotas kaupti ginklus ateities partizanų veiklai.
Dėl to net 10 metų buvo pasmerktas praleisti lageryje, šiauriausiame Sibiro mieste Norilske, kuriame, pasak Antano, net medžiai neaugo. Vėliau 5 metams buvo išsiųstas į tremtį. Vyriškis dirbo sunkius darbus: miške, kuriame sniego būdavo ligi kaklo, teko pjauti medžius. Vyriškio teigimu, darbo sąlygos ten buvo dar blogesnės negu lageryje. Vėliau Antanas ir jo likimo draugai buvo perkelti į Maklakovą. Čia gyvenimo ir darbo sąlygos jau buvo geresnės. Tremtiniai netgi rengdavo koncertus, kukliai paminėdavo Vasario 16-ąją.
Viso paskirto laiko tremtyje Antanas neišbuvo, parašė valdžiai raštą klausdamas, ar jam pritaikyta 1955 m. paskelbta amnestija. Ji buvo pritaikyta ir 1957 m. jis grįžo į gimtąją Lietuvą, tačiau čia jo laukė nauji vargai.
Išgirdęs džiugią žinią apie grįžimą tėvynėn Antanas nusprendė padirbėti, kad galėtų namiškiams parvežti lauktuvių. Jis nešiojo prekes krovininiuose laivuose, kol vieną dieną atsidūrė ligoninėje. Diagnozė buvo baisi – sunki tuberkuliozės forma. Taip nekantriai lauktos kelionės namo dar teko palaukti apie 4 mėnesius gulint ligoninėje.
Kai Antanas atvyko į mylimą Lietuvą, prasidėjo nauji vargai. Jo bute Vilniuje jau buvo įsikūrę kiti gyventojai. Tiesa, jie pakvietė Antaną apsigyventi kartu. Antanas netgi turėjo planų vesti vieną ten gyvenusią baltarusę, tačiau nuėjus į metrikacijos skyrių paaiškėjo, kad Antanas Vilniaus mieste nepageidaujamas, ir jei jis tame bute pasiliks, tai bloguoju baigsis ne tik jam, bet ir būsimai nuotakai.
Tada Antanas grįžo į tėviškę, kurioje gyveno sesers šeima.
Tuberkulioze sergantis vyriškis žinojo, kad pas seserį ilgai užsibūti negali, nes yra didelis pavojus užkrėsti du jos mažamečius vaikus.
Nerasdamas sau vietos, nelaimėlis nusprendė vykti į Švenčionėlius ieškoti darbo. Prieš kalėjimą lageryje, Antanas buvo įstojęs dainuoti į dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, grojo keliais instrumentais, mokėsi muzikos mokykloje, tad tikėjosi čia gauti meno vadovo darbą. Gavo jį, tačiau neilgam. Po mėnesio KGB pareigūnai pranešė, kad jam čia dirbti uždrausta, liepė keliauti į tėviškę ir dirbti kolūkyje.
Nerasdamas laimės tėvynėje, Antanas nusprendė išvykti ieškoti laimės kitur. Stoviniuodamas geležinkelio stotyje, jis mąstė, kokią kryptį pasirinkti: ar Karaliaučiaus kraštą, ar Sibirą. Laimei, ten sutiko pažįstamą iš lagerio, kuris patarė vykti į Trakus. Neturintis kuo rizikuoti Antanas jau tą pačią naktį atsidūrė Trakuose. Pernakvojęs laiptinėje, kitą rytą išėjo ieškoti darbo Kultūros skyriuje. Šį kartą Antanui pasisekė – jį laikinai įdarbino meno vadovu.
Vyriškis čia gyveno ir dirbo, todėl netrukus jam buvo išduotas pasas. Grįžus senajam darbuotojui, Antanas buvo perkeltas dirbti į Rūdiškes, vėliau draugo patartas išvyko gyventi į Vievį, kur prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Draugas, kviesdamas Antaną į Vievį, tikino jį, kad čia jis susirasiąs žmoną. Taip ir atsitiko – 1958 metais Antanas vedė Švietimo skyriaus buhalterę Antaniną Garunkštytę.
Jau po pirmojo pažinties vakaro pora nusprendė, kad reikia tuoktis. Antanina sprendimo nepakeitė net sužinojusi apie sunkią vyro ligą.
Šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. Kurį laiką teko gyventi mažame kampelyje, kuriame tetilpo lova ir spintelė. Vėliau Antaninos bendradarbė, pasigailėjusi jaunos šeimos, nebrangiai išnuomojo dalį savo didelio namo. Netrukus gimė dukra Daiva, vėliau sūnus Visvaldas.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kovos už Lietuvos nepriklausomybę, Antanas buvo aktyvus jų dalyvis. Kaip sako, pirmasis Elektrėnuose ėmė platinti Sąjūdžio leistas brošiūras. Jis dalyvaudavo patriotiniuose koncertuose, taip pat su aktyviste Nijole Vlasenkiene organizuodavo keliones autobusais į Vilnių, kur vykdavo mitingai. Antanas, buvo prastos sveikatos, todėl daug uždirbti negalėjo, nuolatos gulėdavo ligoninėse. Bendros šeimos pajamos per mėnesį buvo 65 rubliai. Laimei, šeima turėjo 15 arų žemės plotelį, kuriame užsiaugindavo bulvių, tad badauti netekdavo. Tačiau kartą Antanas išgirdo, kad juodieji ridikai – labai geras vaistas sergantiesiems tuberkulioze. Tais metais jis surizikavo ir beveik visą plotą užsodino tais ridikais. Iš 15 arų žemės Antanas nurinko apie 4 tonas ridikų, kuriuos pardavė gydymo įstaigoms. Tada šeima prasigyveno, mat uždirbo apie 2000 rublių. Prisimindamas šį įvykį, Antanas dėkoja Dievui, kuris visada laiku pakišdavo gerą mintį.
Net 12 metų Antaną tarsi giltinė persekiojo liga, o vilties pasveikti buvo mažai. Sunkia liga Antanas buvo užkrėtęs ir savo mažutėlius vaikus. Tuomet vyriškis labai gailėjosi, kad skaudina savo mylimus žmones, buvo praradęs viltį, kad kada nors pasveiks. Tačiau kartą, gulint ligoninėje Kaune, viltis vėl atgimė. Tada sunkus ligonis iš gydytojų nugirdo, kad Amerikoje atrasti nauji, labai brangūs ir geri vaistai nuo tuberkuliozės. Gydytojai patarė vyriškiui ieškoti pažįstamų Amerikoje, kurie parūpintų tų vaistų. Antanas prisiminė, kad jo pirmoji „simpatija“ gyvena ir dirba Amerikoje. Vyriškis, per jos brolį gavęs adresą, parašė graudų laišką, nupasakojo savo vargus. Netrukus jis gavo atsakymą, kuriame buvo rašoma, kad vaistų gaus, tačiau patarė susirasti pažįstamų Lenkijoje, mat jei siųs vaistus į Lietuvą, tai tikrai jie bus konfiskuoti. Antanas taip ir padarė: nurodė savo svainio brolio adresą Lenkijoje, o gavęs žinią, kad vaistai jau išsiųsti, pasiuntė savo svainį jų pargabenti. Tuo adresu giminaitis jau nebegyveno, laimei ten buvo likusi jo žmona, kuri, nors ir žinodama, kad pardavusi tuos vaistus gali praturtėti, pasigailėjo ligonio.
Nors vaistai jau buvo gauti, tačiau tikslas dar nebuvo pasiektas – reikėjo tuos vaistus pergabenti per sieną. O tai padaryti buvo sunku, nes vykdavo kruopščios keleivių patikros. Antano svainis nusprendė į kelionę pasiimti didelį lagaminą, prikrautą smulkių niekniekių, įvairių popiergalių, o vaistus susikišo į kišenėles drabužiuose. Ši gudrybė puikiai išdegė – pasieniečiai ilgai vargo naršydami po lagaminą, skaitydami nereikšmingus tekstus, o į kišenes lįsti nesumojo.
Suvartojęs šiuos vaistus, Antanas pasveiko, nors prieš tai ligonio plaučiai jau buvo kiauri kaip rėtis.
Antanas Bielinis visada puoselėjo patriotinius jausmus, todėl su šeima jau gyvendamas Elektrėnuose, slapta minėdavo valstybines šventes: Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną tyliai sugiedodavo himną.
A. Bielinis yra pats vyriausias Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ artistas. Į šį ansamblį Antanas įstojo dar 1944 m. – prieš tai, kai buvo išvežtas į lagerį. Šiais metais ansamblis šventė 70 metų jubiliejų ir iškilmių metu A. Bielinis buvo pagerbtas gausiais aplodismentais.
A. Bielinis grįžęs iš tremties, visada širdy nešiojosi siekį kažką gero nuveikti Lietuvos labui. Ne tik nešiojosi, bet ir veikė. Mums šio žmogaus patirtis tebūna pamoka, padedanti įvertinti šiandienos svarbą, skatinanti meilę tėvynei, artimui ir sau.
A. Bieliniui teko ilgai gydytis, daug laiko praleisti ligoninėse. Tuomet jis pradėjo rašyti savo prisiminimus, tai pat užrašydavo kitų Tverečiaus apylinkių žmonių pasakojimus apie įvairius šių apylinkių kaimo žmonių paproęius: vestuves, krikštynas, laidotuves, talkas, piemenavimą ir kitą.
Liaudies buities muziejaus archyve saugoma A. Bielinio 1987-1989 metų užrašyta etnografinį medžiaga: „Piemenų žaidimai ir dainos Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Arklio įvaizdis vaikų žaidimuose Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Piemenavimo papročiai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Vaikų žaislai ir žaidimai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“. A. Bielinis išsamiai ir vaizdingai aprašė ir visus kaimo vaikų žaidimus, jų taisykles, žaidimo vietą ir laiką, žaidėjų psichologiją, žaidimų taktikos ypatumus, komandinių ir kitų žaidimų laimėjimo ir pralaimėjimo nuotaikas, suaugusiųjų požiūrį į vaikų žaidimus. Kaimo vaikų žaidimus jis skirstė pagal jų vietą ir tikslus: žaidimai kaimo gatvėje, ganant gyvulius lauke, šeimyniniai žaidimai, žiemos žaidimai, gudravimo žaidimai, dainuojamieji rateliai ir šokiai. Jis užrašydavo ne tik dainuojamųjų ratelių dainų žodžius, bet ir jų melodijų natas.
A.Bielinis buvo vienas pirmųjų, kuris 1989 m. pradėjo rekonstruoti senuosius, jau seniai išnykusius kaimo vaikų žaislus ir žaidimų priemones. 1995 metais A. Bielinis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti ir Švenčionių krašto vaikų žaidimus. Jis pasiūlė Rumšiškių A. Baranausko mokyklos folkloro būrelio vadovei V. Braziulienei mokyti vaikus žaisti šiuos žaidimus. Beveik pusę metų, vieną kartą per savaitę A. Bielinis atvažiuodavo į muziejų, repetuodavo su vaikais kiekvieną žaidimą, ratelį, šokį, tai pat piemenų dainas ir erzinimus.
1995 m. gegužės mėnesį, talkinant Liaudies kultūros centro specialistams, A. Bielinis ir V. Braziulienė organizavo Švenčionių krašto vaikų žaidimų filmavimą Liaudies buities muziejuje. Šių žaidimų aprašymus ir nufilmuotus vaizdus Liaudies kultūros centras 1998 m. išleido knygelėje ir video kasetėje „Vaikai vaikai vanagai“.
A.Bielinis nuosekliai, visą savo gyvenimą dirbo darbus, kurie tuo metu buvo svarbūs tautos išlikimui, senosios kultūros ir vertybių išsaugojimui, todėl nusipelno didžiausios pagarbos ir įvertinimo.