Šeštadienį, spalio 10-ąją, vėl duris atvėrė Taujūnų kultūros namų salė. Joje susirinko žmonės, kurie šiame pastate dirbo, į mokyklą vedė savo vaikus, kartu šventė šventes ir kūrė bendrus prisiminimus.
Šis susitikimas buvo neįprastas – norėjosi sukurti ypatingai jaukią, neformalią atmosferą, kurioje kiekvienas galėtų jaustis savas, o svarbiausia būtų nuoširdus bendravimas.
Kaip gera buvo vėl susitikti, apsikabinti, džiaugtis vieniems kitais ir dalytis prisiminimais. Nesinori išskirti nė vieno pašnekovo, nes kiekvienas buvo svarbus šio susitikimo dalyvis. Visi kalbėjo, dalijosi savo istorijomis, o vieno prisiminimai pažadino kito atmintyje seniai užmirštus įvykius, veidus ir akimirkas. Taip pamažu iš atskirų istorijų pynėsi bendra visų praeitis – kupina gyvenimo, žmonių ir išgyvenimų.
Tačiau labiausiai širdį palietė viena frazė, nuskambėjusi jau išlydint svečius: „Šis susitikimas – tai pasimatymas su savo šeima po daugelio metų.“ Atrodo, šie žodžiai pasakė viską. Juk kartais žmones sieja kur kas daugiau nei bendra vieta ar prabėgę metai. Juos sieja kartu išgyventas laikas, bendri prisiminimai ir jausmas, kad, net ir po ilgos pertraukos, susitikę vėl tampame savais.
Dar kartą įsitikinome, kad pastato sienos saugo ne tik istoriją, bet ir žmonių ryšius, kurie, bėgant metams, niekur nedingsta. O kartais tereikia vieno susitikimo, kad vėl pasijustum tarp savų – lyg sugrįžęs į šeimą.
