Budrių pradinė mokykla – vieta, kuri tebėra gyva žmonių prisiminimuose
Rytas nežadėjo gero oro. Dangų gaubė grėsmingi debesys, prognozės žadėjo audras, griaustinį ir lietų. Ignalinoje iš tiesų smarkiai nulijo. Tačiau visą dieną kirbėjo mintis, kad vakaras turėtų būti kitoks – šiltas, jaukus ir dovanojantis gražius susitikimus. Taip ir įvyko.
Rugpjūčio 6-osios vakarą prie buvusios Budrių pradinės mokyklos pamažu rinkosi žmonės. Vieni čia kadaise mokėsi, kiti gyveno šalia, treti atėjo išgirsti pasakojimų apie vietą, kurios istorija tebėra gyva. Netrukus senajame mokyklos kieme vėl skambėjo žmonių balsai, juokas, prisiminimai.
Čia vyko konkursui „Ryšys su vieta“ skirtas atminimo vakaras „Išlikusi žmonių prisiminimuose: Budrių pradinė mokykla“, kurį organizavo Ignalinos viešoji biblioteka ir Budrių bendruomenė. Renginį vedė bibliotekininkės Laima Banienė ir Virginija Mesropian.
Varpelis pakvietė į prisiminimų vakarą
Renginys prasidėjo nuo seno mokyklinio varpelio skambesio. Jo garsas tarsi akimirksniu nukėlė į praeitį ir pakvietė ne į koncertą ar įprastą renginį, o į prisiminimų vakarą.
Juk Budrių pradinė mokykla – ne vien pastatas. Tai vieta, kur daugeliui prasidėjo pažintis su mokslu, kur buvo ištartos pirmosios raidės, užsimezgė pirmosios draugystės, gimė vaikystės svajonės. Nors šiandien čia nebeskamba mokyklinis skambutis ir nevyksta pamokos, pati vieta išliko. O kol ją prisimename – ji gyva.
Budrių pradinė mokykla, kaip rodo rasti duomenys, pradėjo veikti 1945 metais. Joje mokėsi ne tik Ignalinos, bet ir aplinkinių kaimų – Strigailiškio, Antagavės, Bėčiūnų, Bėčionių, Petriškės – vaikai.
Pastato istorija – dar vienas Budrių pasakojimas
Apie paties namo istoriją susirinkusiems papasakojo Budrių bendruomenės narė, bibliotekininkė Rita Ramanauskienė. Pasak jos surinktos informacijos, šis namas buvo pastatytas 1939 metais lenkų policininko Kivinsky, į Budrius atvykusio iš Kaltanėnų. Jo sūnus Henryk Kivinsky vėliau išleido prisiminimus apie Budrių kaimą ir Ignalinos miestą (Gdynė, 2000). Po karo, apie 1945-uosius, pastate įsikūrė pradinė mokykla. Čia prasidėjo daugelio vaikų kelias į mokslą. O pats pastatas vėliau tapo ir gyvenamuoju namu. 1960–1961 metais pradėjus statyti naują mokyklą, pradinukai persikėlė į naująsias klases, o senajame pastate, jį suremontavus, buvo įrengti butai.
Kelias į mokyklą – toks pat svarbus kaip pati mokykla
Prisiminimų vakare daugiausia vietos skirta žmonėms, kuriems ši mokykla buvo jų vaikystės dalis.
Ignalinos Č. Kudabos gimnazijos „IKI“ teatro skaitovai Gintautė ir Paulius skaitė buvusių mokinių Antano Šakalio ir Danutės Medeišytės-Oginskienės prisiminimus.
Antanas Šakalis mokyklą pradėjo lankyti 1947 metais. Jo pasakojime atgyja pokario mokyklos kasdienybė: atskiros berniukų ir mergaičių klasės, plunksnakočiai, rašalinės, dailyraštis, pertraukų metu rengiami šokiai. Tačiau ne mažiau įsimintinas ir kelias į mokyklą – takelis pro pievas ir pelkes, per kurį vaikai žiemą keliaudavo į mokyklą, o užšalus baloms pasigamindavo savadarbes rogutes.
Danutė Medeišytė-Oginskienė mokyklą pradėjo lankyti 1953 metais. Į ją iš Bečionių kaimo tekdavo eiti per pievas, miškus ir paežeres. Kai būdavo tamsu, vaikai į konservų dėžutes prikimšdavo skudurų, užpildavo juos žibalu ir taip pasišviesdami eidavo miško taku. Knygas mergaitė nešiodavosi medinėje dėžutėje, kurią galiausiai berniukai suskaldė…
Atrodytų, tai tik mažos vaikystės detalės. Tačiau būtent iš jų ir susideda tikroji vietos istorija.
Tą vakarą savo prisiminimais dalijosi Milda Raslanienė, Janina Aidukaitė-Šeškevičienė, Rima Strazdaitė-Vilčinskienė, Elena Gaikunovaitė-Raščenkova, Regina Jasiulytė-Majauskienė ir kiti susirinkusieji. Buvo gera klausytis ne tik pasakojimų apie mokyklą, draugus, nutikimus ir išdaigas, bet ir apie žmones, kurie mokė, augino ir lydėjo pirmuosius gyvenimo žingsnius.
Mokytojai, kurių nepamiršo
Ypač šiltai prisiminti mokytojai. Apie juos kalbėta su nuoširdžiu dėkingumu ir pasididžiavimu. Prisiminimuose iškilo Stefanija Strazdienė, Aldona Baubinienė, Viktorija Banionytė-Šipkauskienė ir kiti mokytojai. Mokytojai tai ne tik žinių perteikėjai – jie buvo žmonės, kurie vaikams dovanojo savo laiką, kantrybę ir dalelę širdies. Jie buvo neatsiejama vietos bendruomenės dalis.
Todėl šis vakaras tapo ne tik mokyklos, bet ir jos mokytojų atminimo vakaru.
Namas, kuriame liko ne viena istorija
Ypač prasmingas buvo susitikimas su dabartine namo šeimininke Elena Vainilaite-Jakubauskiene. Ruošiantis renginiui užsimezgė gražus ryšys su šio namo gyventoja, o Elena mielai priėmė renginio dalyvius savo kieme – toje pačioje vietoje, kur prieš daugelį metų aidėjo mokinukų balsai.
Po mokyklos išsikėlimo 1963 metais šiame name apsigyveno tremtiniai Leonas ir Angelė Vainilos. Leonas Vainila buvo pirmasis Ignalinos muzikos mokyklos direktorius, Angelė dirbo matematikos mokytoja. Šių metų gegužę Leonui Vainilai sukako 100 metų.
Elena džiaugėsi, kad prisiminta ne tik mokykla, bet ir jos tėveliai. Taip vieno namo istorijoje susitiko kelios skirtingos kartos ir gyvenimo istorijos.
Kai istoriją papildo muzika
Prisiminimų vakarą papildė jaunojo muzikanto Eimanto Antonovo saksofonu atliekami kūriniai. Muzika tarsi sujungė praeitį ir dabartį, o vakaro nuotaikai suteikė dar daugiau jaukumo.
Galiausiai susirinkusieji buvo pakviesti bendrai nuotraukai. Galbūt po daugelio metų ir ji taps dar vienu Budrių mokyklos istorijos puslapiu – priminimu apie vakarą, kai į senąjį mokyklos kiemą sugrįžo žmonės, o kartu su jais – vaikystės balsai.
Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio prasmingo vakaro: Ignalinos Budrių bendruomenės nariams ir jos pirmininkei Jūratei Pernavienei, režisierei Jolantai Narbutaitienei, Mariui Vilčinskui už mokyklos balso įrašą, jauniesiems skaitovams Gintautei ir Pauliui, Ritai Ramanauskienei už surinktą ir pasidalytą istorinę medžiagą, Vytautui Ramanauskui už aplinkos sutvarkymą, Ingai Šidlauskienei ir Živilei Šišovienei už jaukų aplinkos papuošimą, Ignalinos kultūros centrui už palapines, Eimantui Antonovui už muzikinį vakarą. Dėkojame ir visiems, kurie savo prisiminimais, pasakojimais bei buvimu kartu kūrė šį vakarą.
Prieš daugelį metų čia aidėjo vaikų balsai. Tą vakarą jie sugrįžo prisiminimais. Tebūnie ši vieta ir toliau gyva mūsų širdyse.
Parengė Laima Banienė ir Virginija Mesropian
