Spalio 7 d. vakarą poeto Algio Jakšto žodžiais Vidiškių bibliotekoje prasidėjo poezijos ir muzikos vakaras „Kelias“. Bibliotekininkė Dalė perskaitė šias eiles ir palinkėjo visiems prasmingo, jaukaus bei gražaus vakaro. Šį kartą poetas į Vidiškes atvyko kartu su saksofono meistru Stasiu Kontrimu.
Į renginį susirinko gausus būrys poeto gerbėjų ir svečių ne tik iš Vidiškių. Šis literatūrinis-muzikinis vakaras tapo gražiu Algio Jakšto pirmosios poezijos knygos 30-mečio paminėjimu ir kartu supažindino su nauju jo fotografijų albumu „Sidabrinis švytėjimas“. Renginys buvo tarsi ypatinga dovana, skirta ir Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai.
Kaip sakė pats poetas, ruduo – laikas rašyti ir skaityti poeziją. Ignalinos krašte gimęs ir augęs, dabar Švenčionėliuose gyvenantis Algis Jakštas skaitė savo eiles, o už lango besidriekiantis spalvingas rudens peizažas tarsi pratęsė jo poetinį pasakojimą.
Poeto eilėse skambėjo meilė gimtajam kraštui, pagarba tėvams ir tradicijoms. Jose kalbama apie bėgantį laiką, žmogaus gyvenimo trapumą. Skaitydamas eiles, Algis Jakštas įterpdavo savo prisiminimų, pasakojo apie taip mylimą gimtąjį kraštą, kurį yra skersai ir išilgai išvaikščiojęs bei išvažinėjęs. Ypač ankstyvais rytais, kai bundanti gamta ir kylanti saulė padovanoja pačių gražiausių ir įspūdingiausių akimirkų.
Jo eilėraščiai – tarsi nusilenkimas gimtajai žemei ir jos pagerbimas. Juose jautriai perteikiamas laiko trapumas, gamtos grožis, žmogaus ilgesys ir nerimas, iškeliamos krikščioniškosios vertybės, kalbama apie galingą, niekada nesibaigiančią ir vis naujai pražystančią meilę.
Algis savo eiles skaito ne iš knygos. Kaip pats sako, eilėraštis, kartą atėjęs, jau pasilieka atmintyje. O poetui juk reikia jį išsakyti, pasidalyti su žmonėmis. Todėl eilės liejasi laisvai – iš pačių sielos gelmių.
Tą vakarą skambėję poeto žodžiai privertė trumpam suklusti, susimąstyti, prisiminti tuos, kurie jau išėjo Anapilin. Juos primena gimtųjų namų kieme svyrantis geltonas jurginas, berželis, išsaugoti prisiminimai ir laikas, kuris gyvena mūsų širdyse.
Savo kuriamą fotografijos meną Algis Jakštas vadina „akimirkų vagyste“ – juk tos akimirkos niekada nepasikartoja. Pradingsta medžiai, keičiasi pastatai, išeina žmonės, tačiau visa tai išlieka fotografijose ir knygose.
Fotografija A. Jakšto gyvenime karaliauja jau 50 metų, o poezija į jo gyvenimą atėjo vėliau – prieš tris dešimtmečius. Kaip pasakojo pats kūrėjas, fotografavimas – tarsi nepagydoma liga, kuri vis verčia eiti, ieškoti ir pastebėti. O eilės pas jį pačios, nežinia iš kur, atskrenda.
Jautriai skaitomas eiles keitė saksofonu atliekamos melodijos. Stasio Kontrimo muzika ir Algio Jakšto poezija darniai susiliejo į vieną jautrų pasakojimą apie žmogaus kelią, prisiminimus, gimtąją žemę ir gyvenimą.
Šiltas poezijos bei muzikos vakaras baigėsi, tačiau širdyse paliko daug gražių prisiminimų, jaudulio ir džiugesio. Poetą pasveikinti ir kartu pasidžiaugti šiuo ypatingu vakaru atvyko jo draugai ir giminės.
Bibliotekininkė Dalė dėkojo visiems, atėjusiems pabūti kartu, ir poetui Algiui Jakštui už nuostabią dovaną – jaukų ir prasmingą literatūrinį vakarą. Linkėjo, kad kūrybinė ugnelė dar ilgai negestų, lydėtų puiki sveikata, įkvėpimas ir sėkmė.
Tegul kelias visada veda ten, kur laukia žmonės, žodžiai, muzika ir gražūs susitikimai.
