Inga Ponomarenko augo ir gyvena Ignalinos rajone. 2008 m. baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto geodezijos pagrindinių universitetinių studijų programą ir įgijo matavimo inžinerijos bakalauro laipsnį. 2015 m. baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos miškininkystės studijų krypties koleginių pirmosios pakopos Miškų ūkio studijų programą ir įgijo miškininkystės profesinio bakalauro kvalifikacijos laipsnį. Piešdavo nuo vaikystės, tačiau savo darbų neeksponuodavo. Pirmą katrą 2011 m. dalyvavo Respublikinėje miškininkų kūrybos dienoje „Paslaptingas miško grožis“, kur užėmė antrą vietą. Antrą kartą – 2013 m. miškininkų kūrybos dienoje tapo laureate. Nuo 2013 m. iki 2017 m. buvo nutraukusi kūrybinę veiklą. 2017 m. pradėjo vėl tapyti, išbandė aliejinę tapybą. 2018 m.–2019 m. lankė Vilniaus dailės akademijos atvirąją dailės, dizaino ir architektūros mokyklą Visagine (vadovas – Andrej Denisenko). Nuo 2019 m. dalyvauja konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“. Jos tapybos darbų parodos „Atokvėpis“ pristatymu Ignalinos viešojoje bibliotekoje pradėti Ignalinos miesto 155-ojo gimtadienio šventės renginiai. Inga labai šilta, nuoširdi, romantiška, rodanti kūrėjo ieškojimus ir talentą.
Kalbamės su Inga
- Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Gal potraukį piešti….. paveldėjote?
Kiek save pamenu nuo pat vaikystės mėgdavau piešti su močiutės dovanotais flomasteriais ir akvarele, mokykloje irgi viena iš mėgstamiausių pamokų buvo dailė…. ir tas menas vis kažkur buvo šalia… neleido apie save užsimiršti.
- Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiais savos kūrybos įkvėpimo šaltiniais?
Vieno tokio įkvėpimo šaltinio gal ir nėra… idėjų ir minčių semiuosi iš savo aplinkos, išgyvenimų ir nuotaikų… šiuo metu mane domina pačio žmogaus kaip individo gyvenimas ir būtis šiame pasaulyje, mūsų kaip žmogiškosios kartos palikimas, ką mes paliekame pasaulyje po savęs, tiek per savo vaikus ir prisiminimus, tiek ir per žmogiškosios civilizacijos „liekanas“ (statinius, teritorijas ir pan.).
- Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?
Šiuolaikinis menas labai sparčiais žingsniais lekia į priekį, visi kūrėjai, ieško prasmės esmės…. ir tai žinoma įdomu ir žavi, bet kažkodėl tai jaučiu šiokią tokią nostalgiją „senųjų meistrų“, impresionistų bei simbolistų tapybai P. P. Rubenso, E. Dega, P. Sezano, Van Gogo bei E. Munko. Visi jie buvo savo kartos „revoliucionieriai“. Eksperimentavimas ir menas manau yra neatliejami dalykai, juk kažkada tik dėl eksperimentavimo atsirado ir fotografija mūsų gyvenime, kaip eksperimentinis – mokslinis išradimas… Šiandien galime džiaugtis, kad galime kurti apjungdami net kelis meninius žanrus, tapyti, konstruoti, fotografuoti ir vėl viską pakartoti – perkurti, pergalvoti, pamiršti ir vėl sugrįžti prie to pačio darbo, pažvelgus kitomis akimis, suteikti jam „naują“ gyvenimą.
- Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?
Manau kiekvienas žiūrovas „nuskaito“ paveikslą jį perkonstruodamas per save, savo tam tikrų jausmų ir vidinių išgyvenimų pasaulį, tad paveikslas man rodantis nostalgiją, kitam gali sukelti kokius nors prisiminimus, ar sukelti tam tikrų abejonių… Savo paveiksluose stengiuosi perkurti tikrovę, atvaizduoti savo aplinką, taip, kaip ją matau aš…. kartais per „rožinius akinius“, o kartais per sukrečiančius dvasinius išgyvenimus, kurie vienaip ar kitaip mane palietė.
- Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį …
Tapyba – „sistemos perkrovimas“ (system restart). Tai tam tikra kalbos forma, kuria aš išreiškiu save, savo mintis, emocijas, tam tikrą požiūrį. Ji mano gyvenimo palydovė ir draugė tam tikra prasme, tarsi iliuzijų ir fantazijų pasaulis į kurį aš pasineriu iš esamos gyvenimo rutinos.
- Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?
Kažkada bandžiau gyventi be tapybos, jei tiksliau tai gal kokius 5–6 metus, galima sakyti visai neėmiau teptuko į rankas, bet kažkaip nepavyko, matyt pernelyg „didelis ligonis“. Manau, kad žmogaus gyvenime turi būti, kažkoks lygiagretus kelias, paralelinis pasaulis, kuriame galime pabūti patys su savimi, apmastyti permastyti pažiūrėti į viską iš šalies, „kitomis akimis“. Man tai ir suteikia tapyba. Lygiagretų pasaulį, kuris yra šalia mano šeimos, šalia darbo, šalia buities. Aišku gyvenimas greit keičiasi nežinom nei vienas, kas mūsų laukia už „kampo“, bet šiai dienai mano vizijose gyvenimas be tapybos neegzistuoja…
- Kaip Tau kyla kūrinio idėja? Ar vien emocijos įkvepia Tave kurti? Gal yra ypatingų žmonių, kurie tampa įkvėpimo šaltiniu?
Idėjos pačios mane susiranda, aš kažkaip specialiai negalvoju, kad reiktų imti kažką ir padaryti… jos išlenda pačios, dažniausiai po kokių nors išgyvenimų, „gyvenimo vingių“, o kartais netgi po perskaitytos frazės, kokioje nors knygoje. Kartais kyla noras ir išsilieti emociškai, tuomet tie mano darbai būna gana ekspresyvūs…. o kartais nostalgiški…. ir žmonių mane įkvepiančių toli neieškau, visi jie iš mano aplinkos rato – vaikai, tėvai, seneliai…. Mane įkvepia ne „žvaigždės“, o paprasti žmonės, kurie daro savo rutinos darbus, ir tuo man jie yra ypatingi, jie yra didžiulio gyvenimiškojo mechanizmo proceso dalis, kaip mažos skruzdėlytės skruzdėlyne… ir mane tai žavi…Nes jie yra nuoširdūs ir tikri.
- Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis?
Manau nei vienas menininkas neatsakytų, kad jis žino kaip jo darbas atrodys galutiniame variante…. Neturiu vieno kelio, kuriuo einu prie kiekvieno paveikslo užbaigtumo, kai tapau emocijos paveiktus darbus, pradedu juos iškarto ant drobės, tuo pačiu teptuku aliejiniu dažu eskizuodama galimas variacijas, o kartais iki paveikslo einu nuosekliai, pradedu nuo eskizų, tada „pažaidžiu“ su spalvomis etiuduose ir atradusi norimą kompozicinį ir spalvinį motyvą pradedu jį perkėlinėti į drobę, bet kartais tie „pasižaidimai“ „suvalgo“ visą norą, ir praeina entuziazmas tapyti vieną ar kitą darbą… Esu emocijos žmogus, ką čia jau bepadarysi….
- Ar kūrinių funkcija (pagrindinė) ir yra saviterapinė?
Negaliu teikti, kad visi mano kūriniai kilo iš „saviterapijos“, veikiau pati tapyba yra kažkiek kaip saviterapija, atsitraukimas nuo gyvenimiškos rutinos, o darbai ir jų funkcija nėra vien saviterapija.. Kiekvienas kūrėjas kurdamas juk galvoja ne tik apie save, ir darbus kuria ne tik sau, kuriame ir paleidžiame kūrinius į pasaulį, tikėdamiesi, kad atsiras dar bent vienas žmogus, kuriam šis kūrinys patiks. Pats kūrybinis procesas įdomus, dažnai kupinas saviedukacijos, o jau kūrinio funkcija yra žiūrovo sudominimas, nustebinimas, tam tikrų emocijų iššaukimas.
- Kaip manai, kiek įtakos tavo kūrybai (stiliui, braižui, turiniui?) Kodėl turėjo tapyba?
Tarp kūrybos ir tapybos aišku dėti lygybės ženklo negalima, kūrybinis procesas įdomus dalykas, reikalaujantis daug laiko išmonės ir idėjų, tapyba tai įrankis, kuriuo gaunamas rezultatas (mano atveju), kitaip sakant kūryba tai procesas, kuriuo einama link galutinio tikslo tapybinėje raiškoje….
- Ar pavyksta išvengti kūrybinių kančių?
Kūrybinės kančios…. aš jas priimu, kaip gyvenimo pamokas, kiekvienas žinome, kad vaisiai saldūs tuomet, kai jų nusipelnai, taip ir kūryboje, kuo daugiau įdedi pastangų, ir darbo, rezultatas būna geresnis… ir nesvarbu, manau, ar kalbėtume apie tapyba, piešimą ar fotografiją… ar taikytume tai kasdieniškoje gyvenimiškoje rutinoje… „kūrybinėmis kančiomis“ manau būtų perdėta vadinti, tą laiką, kurį sau leidžiu praleisti meniniame pasaulyje, veikiau, tai „poilsis“ nuo gyvenimiško chaoso, kuris yra malonus.
- įdomu, koks esi namuose, be tapybos? Ar be kūrybos išvis egzistuoja?
Kažkaip niekada apie tai nesusimąsčiau, manau, kad žmogaus „išdalinti“ į atskirus gabalėlius neįmanoma… tam tikri bruožai vis tiek išlenda ar tu esi namie ar darbe ar savo kūrybinėje aplinkoje. Ir priimdami sprendimus kliaunamės savo „sukauptu bagažu“- žinių, patirties, išgyventų situacijų ir esamų aplinkybių, tad gyvenimas be kūrybos ir jos „atspindžių“ nelabai įsivaizduotinas…. Žinot gyvenimas būna kartais kaip karuselė, kuri pliūpteli išgyvenimų bangą, arba kaip loterija – kitaip sakant nežinai, kada ir ko reikės iš smegenyse sudėliotų „stalčiukų“. Aišku į darbą nevaikštau su molbertais, drobėm ir teptukais…. bandau racionaliai skirstyti laiką, kartais pavyksta, kartais nelabai, bet tuo ir žavus gyvenimas, nes jis nuolat mums teikia vis naujų situacijų ir potyrių.
- Kuris paveikslas tau artimiausias?
Šiuo metu išskirčiau gal brangiausi ne tiek kiek man, kiek mūsų visai šeimai, tai kalytės „Nikos“ portretas, kuriame nutapiau savo bendražygę ir ištikimą kompanionę, kurios jau nebėra… Ji buvo visos šeimos draugas…. Dar asmeniškai „mane užkabinę“ ir „nepaleidžiantis darbų ciklas iš Černobilio tematikos, kurį planuoju vystyti ir toliau.
- Turi ateities vizijų ar norų?
Manau man būtų galima taikyti liaudyje paplitusį posakį, „gyveni, kol dar kažko nori“. Norų visada gausa, tik ne visuomet mano vizijos ir norai suspėja su laiku ir finansais… tačiau, kai yra norų atsiranda ir stimulo, tuomet atsiranda ir galimi sprendimo būdai ar keli kelio ėjimo variantai. Esu optimistiškas realistas, kartais nuklystantis į fantazijų pasaulį.
- Kokių idėjų nešiojatės savyje šiuo metu? Ar yra koks nors žmogus ar vaizdas, kurį norite nutapyti, bet tam dar neatėjo laikas?
Tikrai taip, „smegenų skruzdėlynas“ nerimsta… esu numačiusi tapyti figuratyvinių darbų ciklą su savo artimaisiais, taip pat žiemos metu visada atsiranda noras Jaukiai „pažaisti“ su natiurmortais.
- Pabaigai, kokia meno funkcija?
Manau meno funkcija visuomet buvo ir yra atkreipt visuomenės dėmesį į tam tikrus dalykus, priversti susimąstyti… savotiškai šviesti ir redukuoti. Aišku nereiktų pamiršti ir estetinės meno prasmės.
Su Kamile
- Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba, grafika? Gal potraukį piešti….. paveldėjote?
Negaliu atsakyti tiksliai iš kur tas polinkis atsirado, kaip prasidėjo…. tačiau dažnai save pagaudavau kažką keverzojant per pamokas sąsiuvinių kampučiuose…. Pradžioje gal labiau mėgau muziką, groti, dainuoti… Manau, prie meninio puoselėjimo prisidėjo ir mama, kurie jau senokai tapo….
- Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiais savos kūrybos įkvėpimo šaltiniais?
Emocijos… nuotaika, tiesą sakant niekada nesusimąsčiau… Dažnai įkvėpimo semiuosi iš muzikos, jinai yra irgi svarbus mano gyvenimo palydovas.
- Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?
Kaip autoriteto, tai kol kas tokio dar neturiu, kartais pasižiūriu kitų menininkų darbus internete, pavartau namų bibliotekos menines knygas…. bet nuomonės dažniausiai visada pasiklausiu mamos, nes jinai, turi daugiau patirties, nors mūsų meniniai skoniai ne visuomet sutampa, bet džiugu, kai gali su kažkuo pasitarti.
- Ką pasakoja tavo darbai (ar – ką tu jais pasakoji)?
Negaliu pasakyti, kad pas mane jų daug, daugiausia pradedu kurti jau turėdama kažkokią, kad ir abstrakčią temą, o tada jau po truputį ją vystau… dažniausiai tai gamtos motyvai…
- Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį …
Sudėtinga atsakyti, nes šiuo metu gal daugiau linkstu į muziką ir grafiką… o tapyba yra impulsyviai atsirandantis noras, padaryti kažką kito, esu išbandžiusi ir keramiką ir šokį, bet dar nežinau 100 procentų, kur labiausiai linksta mano širdis.
- Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?
Be tapybos nežinau… o be meno tai tikrai neįsivaizduoju, planuoju savo gyvenimą sieti su daile, kiek ten bus tapybos, klausimas, bet manau, kad jos visiškai nepaleisiu.
- Kaip Tau kyla kūrinio idėja? Ar vien emocijos įkvepia Tave kurti? Gal yra ypatingų žmonių, kurie tampa įkvėpimo šaltiniu?
Šiek tiek įkvepia mama, kartais brolis. Semiuosi įkvėpimo iš aplinkos. O kartais parašo ką nors nupiešt draugai ar „Baba“ (senelė), kuri yra didžiausia mano darbų gerbėja.
- Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis?
Gimsta tik miglota vizija, o galutinis rezultatas tik atsiskleidžia darbo pabaigoje, tiesa jis kartais skiriasi nuo pradinio užmanymo. Pradžia atsiranda galvoje, o tada vienaip ar kitaip bandau išreikšti savo idėją, dažniausiai pieštuku ant popieriaus lapo, o po to jau būna visaip.
- Ar kūrinių funkcija (pagrindinė) ir yra saviterapinė?
Piešimas mane ramina, tad manau sutikčiau su teiginiu, kad kūrinių funkcija tam tikra prasme yra tam tikra terapija pačiam kūrėjui.
- Kaip manai, kiek įtakos tavo kūrybai (stiliui, braižui, turiniui?) Kodėl turėjo tapyba?
Manau tapyba padeda žmogui tobulėti kaip asmenybei, pradedi šį pasaulį žiūrėti truputį kitaip… žvilgsnis pasidaro gilesnis, skarbesnis.
- Ar pavyksta išvengti kūrybinių kančių?
Nesu toks jau didelis menininkas, tad ir didelių kūrybinių kančių neišgyvenu. Kažkaip paliuku viską savieigai ir pasiduodu gyvenimo tėkmei, pavyko gerai, nepavyko… reiškias buvo šiokia tokia pamoka, o tai irgi neblogai.
- įdomu, koks esi namuose, be tapybos? Ar be kūrybos išvis egzistuoja?
Tėvai leidžia saviraišką man daryti, ar tai būtu baldų persistatymas ar sienų piešimas, kažkaip žiūri liberaliai, mama tik truputį susiraukia, kai pradedu modeliuoti drabužius ar juos perdaryti… tokie eksperimentai mamai įvaro lengvą šoką… bet meniškai sielai vystytis kažkaip reikia – džiaudiuosi, kad mano artimieji tai supranta.
- Kuris paveikslas tau artimiausias?
Daugiausiai darbo įdėjau ir gal įdomiausias grafinis darbas „banga“. Sunku pasakyti, kažkaip dar nemoku saugoti savo darbų, ir dabar namuose neturiu gal nei vieno, kas pas senelius, kas pas draugus, kas mokykloje…
- Turi ateities vizijų ar norų?
Šis klausimas dabar labai dažnai sukasi mano galvoje, ant slenksčio 10 klasės egzaminai, jau reikia gal… ir reiktų kažką planuoti, galvoti, bet nežinau, sunku apsispręsti, tad ir kūrybai lieka mažiau laiko…
- Kokių idėjų nešiojatės savyje šiuo metu? Ar yra koks nors žmogus ar vaizdas, kurį norite nutapyti, bet tam dar neatėjo laikas?
Šiuo metu mane traukia Anime ir Popart žanrai, norėčiau padirbėti šia linkme.
- Pabaigai, kokia meno funkcija?
… gal teikti grožį, padėti išreikšti kūrėjui save, o taip pat ir sužavėti žiūrovą. Kėlti žmogaus kultūrinį išprusimą….
Ignalinos krašto menininkai, kalbinti renginių ciklo „Pokalbiai su dailininkais“ metu, sukūrė po darbą bibliotekai.