Tikiu, kad šeštadienį į biblioteką susirinko tikri pomidorų mylėtojai. Nes per tokį smarkų lietų kiti nedrįso net kojos iš namų iškelti. O kas atėjo, tikrai nepasigailėjo.
Mūsų susitikimas kažkaip prasidėjo be pradžios ir be pabaigos. Kai tik Birutė Šatalina įėjo į biblioteką su savo gražuoliais pomidorais, tuoj ir prasidėjo kalbos apie juos. Juk Birutė pomidorus augina tiek, kiek jos atmintis siekia. Ji prisimena, kaip dar vaikystėje užaugino pirmąjį pomidorą. Taip jo gailėjo pati suvalgyti ar kam nors kitam duoti, kad tas vargšelis galiausiai supuvo ir buvo išmestas.
Nuo tada daug kas pasikeitė. Birutės pomidorų auginimas – tai per daugelį metų sukaupta patirtis, bandymai, atradimai ir, žinoma, begalinis domėjimasis įvairiausiomis veislėmis. Atrodo, pomidoras jai niekada nebūna tiesiog pomidoras. Kiekvienas turi savo vardą, spalvą, formą, skonį ir, matyt, net savo charakterį. Pomidoras, maistas, gėlė, puošmena.
Visi buvome gerokai nustebę sužinoję, kad mūsų degustuojami tokie sultingi ir gardūs pomidorai užauginti beveik be laistymo – Birutė juos palaistė vos du kartus. Pasirodo, pomidorams kartais reikia ne tiek daug, kiek mes įsivaizduojame. Tik žinojimo, kada ir kiek.
O pomidorų buvo įvairiausių – didelių ir mažų, raudonų, geltonų, oranžinių, tamsesnių, apvalių, pailgų… Kiekvienas kitoks savo dydžiu, spalva ir skoniu. Degustavome, ragavome, mėgavomės ir klausėmės pasakojimų apie kiekvieną veislę.
Nežinau, kaip Birutė pati nepasiklysta tarp tiek veislių, nes mes, beragaudami, jau gerokai užsipainiojome, kuris iš jų skaniausias. Vienas saldesnis, kitas sultingesnis, trečias mėsingesnis, ketvirtas tiesiog tirpsta burnoje. Galiausiai nusprendėme, kad išrinkti vieną patį skaniausią būtų tiesiog per sunku.
O jaunosioms pomidorų mėgėjoms labiausiai patiko mažieji pomidoriukai. Jos ragavo vieną po kito ir, rodos, nė neketino sustoti. Matyt, pomidorų meilė gali prasidėti nuo visai mažo pomidoriuko.
Tačiau šis susitikimas buvo ne vien apie ragavimą. Kalbėjomės apie sėklas, jų išsaugojimą, veisles, auginimą, derlių ir tai, kaip iš mažytės sėklytės užauga toks gražus ir gardus vaisius. O svarbiausia – dalijomės patirtimi. Juk vienas žino viena, kitas – kita, o susėdus kartu visko prisirenka gerokai daugiau.
Ir, žinoma, neapsiėjome be sėklų. Juk pavadinimas „Nuo sėklos iki pomidoro“ ne šiaip sau. Galbūt kai kurios Birutės atsineštos sėklos jau kitą pavasarį sudygs ne viename Didžiasalio darže ar šiltnamyje. O gal kitą vasarą į biblioteką vėl atsinešime jau savo užaugintų pomidorų ir galėsime pasakyti: „Šis iš tos sėklos, kurią gavau pernai bibliotekoje.“
Už lango pylė lietus, o bibliotekoje buvo šilta, jauku ir kvepėjo pomidorais. Kalbos, juokas ir ragavimai nesibaigė net tada, kai jau atrodė, kad apie pomidorus papasakota viskas.
Bet, pasirodo, apie pomidorus visko papasakoti neįmanoma.
Ačiū Birutei Šatalinai už jos pomidorų pasaulį, už žinias, patirtį ir dosniai pasidalytą derlių. O visiems susirinkusiems – už jaukų šeštadienį, kuris dar kartą parodė, kad bibliotekai visai nebūtina laukti saulėtos dienos. Kartais užtenka gero žmogaus, krepšelio pomidorų ir noro susitikti.
Vyriausioji bibliotekininkė Audronė Filipavičienė
