Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka kartu su partneriais – Ignalinos Trečiojo amžiaus universitetu ir Ignalinos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuru – įgyvendina įdomų, aktyvų, bendruomeniškumą skatinantį projektą „Miestelio balsai“. Projekte numatytos įvairios kultūrinės, sportinės ir sveikatinimo veiklos, susitikimai, pažintinės išvykos. Dalyviai jau pabuvojo MO muziejuje Vilniuje, Trakuose, o balandžio 30 d. pilnutėlis autobusas iškeliavo į senąją Merkinę ir Druskininkus. Daugeliui pažįstamos vietos atrastos naujai – su įdomiais gidų pasakojimais, turtinga istorija ir jos ženklais, naujais modernumo akcentais ir žymių asmenybių dvasia.
Merkinė – legendomis apipinta senoji Dzūkijos krašto sostinė, įsikūrusi prie Nemuno ir Merkio upių. XVI–XVII a. tai buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos miestų. Apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, skambėjo keturių mūrinių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos ir Europos damos. Būtent Merkinėje 1387 m. Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Pati Merkinė šias teises gavo dar 1569 m..
Šiandien senąją istoriją mena baroko ir gotikos perlu vadinama XVII a. statyta bažnyčia, vaidingas piliakalnis, link jo vedantis akmenų grindinio kelias, muziejaus pastatas, didysis namas, kuriame apsistodavo abiejų tautų karalius Vladislovas Vaza. 1648 m. čia jis ir mirė. Miestelio centre karaliaus atminimui įrengtas skveras, pastatytas nedidelis paminklas.
Įdomu buvo aplankyti miesto aikštėje, buvusioje cerkvėje, įsikūrusį Merkinės krašto muziejų bei Didžiausio Lietuvoje Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą, klausytis pasakojimų apie etnografinius Marcinkonių, Zervynų, Musteikos kaimus, Čepkelių raistą, Drevinės bitininkystės muziejų, Skroblaus upelį ir pažintinį taką, uogavimo, grybavimo tradicijas, į didžiąją salą plukdomas karves ir kitas istorijas. Pasirodo, kad baidarininkų taip pamėgta Ūla – vienintelė apmokestinta Lietuvos upė. Taip stengiamasi ją apsaugoti. Aukštaitijos nacionalinis parkas didžiuojasi saugomu senuoju stintelių žvejybos būdu, o Dzūkijos nacionalinis parkas siekia, kad į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą būtų įtraukti jų drevinė bitininkystė ir Šilinių dzūkų grybavimo paprotys.
Nuostabia panorama grožėtasi prie Merkinės piliakalnio. Nuo jo atsiveria Nemuno ir Merkio santaka, šalia piliakalnio šniokšdamas per akmenis teka Stangrės upelis. Kalvoje sutūpę išpuoselėtos sodybėlės. Merkinės pilis pastatyta XIII a., ji ilgą laiką buvo svarbiausiu gynybiniu centru kovose su kryžiuočiais. Galiausiai sudeginta…
Druskininkuose ignaliniečius pasitiko iš XIX a. ,,atkeliavusi” Plepi Ponia, kuri kvietė pasivaikštinėti, pasikalbėti, stabtelint svarbiausiose ir gražiausiose vietose. Ponia pasidalijo istorijomis ir legendomis iš kurortinio miesto gyvenimo. Lankytasi gydyklose, ragauta kelių rūšių mineralinio vandens, praustasi Grožio šaltinyje…
Kurorto istorijos tyrinėtojai mano, kad jau XIII a., kai lietuviai kovojo prieš Kryžiuočių ordiną, Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje stovėjusi gynybinė pilis. Nuo XVII a. žinoma ir aprašoma druskingojo vandens gydomoji galia. Atlikus vandens tyrimus, 1837 m. Nikolajus I paskelbė Druskininkus oficialiu kurortu, žinoma, Rusijos imperijos sudėtyje.
Šiemet, birželio mėnesį, Druskininkai švęs 232 m. gimtadienį. Kurortas per tą laiką priklausė net penkioms valstybėms, nekart buvo nusiaubtas, apgriautas. Labai neviltingai jis jautėsi ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar išgyvena žydėjimą ir klestėjimą.
Šiandien gražiajame kurorte visur jaučiama M.K. Čiurlionio dvasia. Mieste po atviru dangumi eksponuojami jo paveikslų vaizdai. Gaila, grupė nepateko į kūrėjo memorialinį muziejų, bet pasivaikščiojo kiemeliuose, sode su išdėstytomis istorinėmis ekspozicijomis. Na, o pats naujausias (renovuotas) Druskininkų 11-kos aukštų apartamentų pastatas įspūdingai atvėrė jame įamžintus M. K. Čiurlionio portreto ir jo paveikslų vaizdus, kurie pamatomi žvelgiant tam tikru kampu. Be gido pats to nė nepamatytum. Kurortas vis gražinamas. Šalimais statomas didžiulis kultūros centras su trim koncertų salėmis, rekonstruojama pagrindinė pėsčiųjų alėja. Druskininkai gražiai įprasmino Čiurlionio mėgtą žodį ,,Nepyk”. Jį gali matyti pastatytą ir parke, kaip mielą architektūrinį elementą, ir informaciniame lape, priklijuotame prie remonto darbų tvoros. Užrašas puikuojasi didžiojo kūrėjo rašysena.
Žinoma, aplankyta ir vis dar žydinti, iš tolo baltuojanti narcizų jūra Vijūnėlės parke, ir Sniego arena. Nors saulutės dangus šiek tiek pagailėjo, bet įspūdžių, nuotraukų ir puikių vaizdų parsivežta pilnos akys, širdys ir telefonai.
Dvejus metus vyksiančio, Europos Sąjungos finansuojamo ir Ignalinos rajono savivaldybės remiamo projekto tikslas – mažinti atskirtį, ugdyti bendruomeniškumą, padėti vyresnio amžiaus ignaliniečiams jaustis reikalingiems, išgirstiems, būti aktyviais bei pilietiškais. Į veiklas įtraukta apie du šimtus Ignalinos gyventojų. Be pažintinių kelionių bibliotekoje dar vyksta stalo žaidimai, organizuojami užsiėmimai baseine, suplanuoti įdomūs susitikimai su rašytojais, kūrėjais ir žinomais visuomenės veikėjais. Jau labai greitai biblioteka kvies ir į šokio judesio valandėles, kurios vyks kiemelyje. Kviečiame domėtis ir dalyvauti.
Nuotraukos ir tekstas projekto savanorės Linos Kovalevskienės
