Daugelis tikriausiai pastebėjote nepaprastą bažnytinės žvakės galią, o gal net patys pajutote jos skleidžiamą energiją. Būtent dėl šios jėgos nė viena bažnyčia ar ritualai neapsieina be plevenančios žvakės liepsnos. Žvakė krikščionims – auka, sutvirtinanti maldą. Tikinčiajam žvakė – tiesioginė meilės išraiška Dievui ir artimam.
Birželio 18 d. Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre organizuota edukacinė programa „Senųjų Aukštaitijos amatų paslaptys. Žvakių liejimas“, kurioje dalyvavo Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ dalyviai. Programos metu pristatyta žvakės atsiradimo istorija, vaško žvakių liejimas senuoju pylimo būdu (senas būdas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XIV a.), aptartos žvakių liejimo tradicijos, atskleista jų reikšmė kalendorinių švenčių papročiuose bei apeigose. Taip pat projekto dalyviai išmoko iš pakulų nuvyti knatą (dagtį), išlieti žvakę senuoju pylimo būdu.
Gal nežinojote… Bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės. Šios žvakės uždegamos ir užėjus audrai ar griaudžiant perkūnijai. Tikima, kad tokios jos padeda apsisaugoti nuo gamtos stichijų, audrų ir net ligų… Specialioje dėžutėje ar ryšulėlyje močiutės saugojo šventintas žvakes ir paskutinei savo kelionei… Ten būdavo ir Krikšto žvakelė, lydėjusį visą gyvenimą… Tokia šventintą žvakę degdavo ir nerimui užplūdus ar blogai nuojautai atslinkus…
