Liepos 25 dieną buvusios Tverečiaus mokyklos kiemas vėl prisipildė žmonių, šurmulio, prisiminimų ir nuoširdžių apkabinimų. Į kraštotyros darbų konkursui „Ryšys su vieta“ skirtą renginį „Dar kartą pasivaikščiokime Tverečiaus mokyklos takais“ susirinko buvę mokiniai, mokytojai ir darbuotojai. Po 20 metų vėl buvo atvertos mokyklos durys ir kvietė visus užeiti.
Pirmiausia simboliškai buvo pagerbti jau išėję Tverečiaus mokyklos bendruomenės nariai. Tverečiaus kapinėse uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės, tylos minute pagerbtas jų atminimas.
Netrukus virš mokyklos kiemo nuskambėjo senasis mokyklos skambutis, kviesdamas visus susiburti į oficialią renginio pradžią. Daugelį jis akimirksniu sugrąžino į mokyklinius metus ir tapo jautriu šventės simboliu.
Išsamų pasakojimą apie Tverečiaus mokyklos istoriją pristatė buvusi mokinė, mokytoja Nijolė Keraitienė, priminusi svarbiausius mokyklos gyvavimo etapus, žmones ir įvykius. Jautrus buvo ilgametės mokyklos direktorės Stasės Medzevičienės pasisakymas. Jaudulys ne kartą užgniaužė jos balsą, nes nuoširdūs prisiminimai sugraudino ne tik ją pačią, bet ir daugelį susirinkusiųjų. Savo prisiminimais apie mokykloje praleistus metus pasidalijo 34-osios laidos abiturientė Audronė Petrovienė, buvęs vokiečių kalbos mokytojas Albinas Pilipauskas, buvusi mokytoja, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarėIrena Andrukaitienė, o 17-osios laidos abiturientas istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas susirinkusiuosius pakvietė trumpam pažvelgti į krašto istoriją. Tverečiaus krašto bendruomenės pirmininkė Janina Paulavičienė bendruomenės vardu parėmė renginį ir bibliotekininkėms Audronei Filipavičienei ir Gintarei Jurgelėnienei už renginio organizavimą įteikė padėkos raštą. Didžiulio susidomėjimo sulaukė buvusios mokinės Petrutės Lagunavičiūtės-Sekonienės dailės darbų paroda „ Grąžinimas ir gražinimas sugrįžus“. Dailininkė norėjo nors truputį pagražinti vietą, kuri vis dar saugo atmintį apie gražiausias jos jaunystės dienas. Abu mokyklos aukštus papuošė daugiau kaip septyniasdešimt autorės paveikslų, tapusių neatsiejama šventės dalimi.
Daug šiltų emocijų padovanojo muzikinė programa, kurią atliko Inga ir Edvilė. Jaukumo renginiui suteikė ir tverečėnų muzika, kvietusi ne tik klausytis, bet ir kartu dainuoti bei prisiminti.
Renginio pabaigoje visiems dalyvavusiems mokytojams buvo įteiktos gėlės. Nuoširdžiai padėkota visiems, kurie prisidėjo prie šios gražios šventės savo darbu, idėjomis, finansine parama ar nuoširdžiu palaikymu. Padėkos žodžiai nuskambėjo Didžiasalio bendruomenei už vaišes, Juozui Navickui už profesionalų renginio įgarsinimą, Didžiasalyje veikiančiai parduotuvei „Jūratės gėlės“ už gėles, rėmėjams, savanoriams Tverečiaus seniūnijos darbuotojams ir visiems, kurie padėjo šiai dienai tapti ypatinga.
Tačiau didžiausia šventės dovana buvo ne kalbos ar programa, o bendrystė. Buvę mokiniai ir mokytojai dar ilgai neskubėjo skirstytis. Prie mokyklos laiptų skambėjo juokas, buvo dalijamasi prisiminimais, fotografuojamasi, gurkšnojama kava ir arbata, vėl mezgėsi pokalbiai, kuriuos buvo nutraukę dešimtmečiai.
Mokyklos viduje buvo demonstruojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos Tverečiaus mokyklos gyvenimas, vartomi senieji albumai, kurių puslapiai saugo prisiminimus apie šią vietą ir neleidžia nutraukti ryšių. Ne vienas buvęs mokinys užsuko į savo klasę. Nors jos jau seniai tuščios, prisiminimai išliko gyvi – žmonės rodė vietą, kur kadaise stovėjo jų suolas, prisiminė, su kuo sėdėjo, dalijosi smagiomis istorijomis iš mokyklinių metų. Ir kitą dieną po renginio mokykla dar laukė savo mokinių. Negalėję dalyvauti šeštadienį ar atvykę į Šv. Onos atlaidus Tverečiuje – būriais traukė į mokyklą.
Ruošiantis renginiui buvo susisiekta su daugeliu dirbusių Tverečiuje mokytojų, mokinių ir norintys parašė savo prisiminimus, pasidalijo nuotraukomis, kurios papildys kraštotyrinį darbą apie Tverečiaus mokyklą.
Šis susitikimas priminė, nors mokyklos durys jau seniai užvertos, tačiau jos dvasia tebėra gyva žmonių prisiminimuose ir ši mokykla gyvuos tol, kol bus gyvi ją prisimenantys žmonės.
Dvi dienas vaikščiojom Tverečiaus mokyklos takais – ne tik tikraisiais, bet ir tais, kurie veda per atmintį, jaunystę ir širdį. Mokyklos uždaromos, prisiminimai – niekada.
